Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

Pagal sventuoles gyvenimo planas toks: vestuves gyvenimo kelias, vyras - kelio mokytojas, o moteris - vyro skuduras kojom pasisluostyti ir vista be jokiu teisiu, kuri aukojasi/bando issaugoti net nevykusia santuoka (na as taip supratau is ju pasisakymu).
As kadangi esu siuolaikiska moteris ir tikejimas man ne visas pasaulis, o tik dalele mano gyvenimo galiu pasakyti tiek: pries duodama priesaika ir iteisindama musu santykius as noriu patikrinti savo ''mokytoja'' t.y., vyra visais aspektais. As noriu zinoti uz ko teku, koki sekso partneri turiu, su kokiais budo bruozais ir yprociais teks kasdien gyventi, kaip mums kartu sekasi gyventi ir t.t... Zodziu as noriu zinoti iki vestuviu, o ne po vestuviu.
Del jausmu tikrumo. Tuoktis tiek mes gyvenancios su vyrais iki vestuviu, tiek sventuoles nusprendem juk ne po pirmo pasimatymo. Jus lakstet po du metus po pasimatymus, o mes kiek mums reikejo vietoj pasimatymu su jais gyvenom. Jus savo partneri pazinot vienaip, mes ji pazinom kitaip. Jums uztenka pavirsutinisku ziniu, mums reikia gilesniu. Kiekvienas apsisprendzia tada kada jaucia, kad jau tinkamas laikas, o laika gali itakoti daug veiksniu: karjera, amzius, materealinis stovis ir t.t.... Viskas manau paprasta ir aisku, bet va atsiranda fanatisku zmoniu kurie paprastus dalykus bando padaryti kazkokia nesamone ir plauti smegenis (nors ko daugiau gali tiketis is fanatiku tikinciuju)
O siaip tai pastebejau, kad jau diskusija visiskai nukrypo apie kitus dalykus. Tema yra apie gyvenima iki vestuviu, tai gal pradekim geriau sneketi apie tai. O tos kurios negyvena iki vestuviu ne i ta tema pataike, nes jokia patirtim tuo klausimu kaip ir neturi kuom pasidalinti

Papildyta:

Jei diedas musa pati kalta. Jei geria, narkasinasi ir tik zmona kalta, jei laksto paskui kitus sijonus irgi kalta. Zodziu santuokoj kas be nutiktut.y., ka be padarytu tavo vyras del visko kalta tik moteris. O kad ji pasiaukotu tai cia bereikalo klausi, ji paukos visus dantis, ir visus kaulus, pasiseks nebent tada jeigu po n-tojo sumusimo smegenis atkres i vieta ir nubudus po komos supras kad ji irgi zmogus o ne kelio t.y., santuokos skuduras

Tiek fizinio, tiek psichologinio smurto nei prieš save, nei prieš vaikus net tikėjimas neliepia kęsti. Žinoma, galimas kitas panašus atvejis - psichinė liga (kad ir po traumos). Tokiu atveju stengčiaus padėti žmogui kaip tik įmanoma. Bet, pasakykit, tiek išbandžius žmogų, jūs dar nepasitikite juo dėl smurto? Klausiu, nes būtent iš bandytojų girdžiu apie negalėjimą pasižadėti iki mirties. Rodos, šito turėtų bijoti tik negyvenusios iki vestuvių? Tai, vis dėlto, ką duoda tas pagyvenimas, jei jūs visvien nepasitikite savo mylimuoju?

Man nesvarbu kas kaltas, man svarbu, kad mano vaikai nepatirtų tokio gyvenimo, netgi jeigu tame ir būtų mano kaltė.

Na tavo kančios vos ne medalio vertos Jeigu tokiom rožinėm problemom visą savo gyvenimą ir įsivaizduoti, tai ir aš laisvai pažadėti galiu

Aš nepasitikiu gyvenimu.

Ajajai jau tik nereikia cia iskraipyti minciu ir zodziu As nepasitikiu zmogum su kuriuo negyvenu ir gerai nepazystu. Tikejimas smurto neliepia kesti, bet tam tikros tikejimo spragos sudaro salygas moterims suklysti renkantis gyvenimo partneri. Aiskinu: jeigu tikejimas priimtu teigiamai pagyvenima iki vestuviu dauguma moteru galetu pamatyti tikraji savo mylimojo veida iki vestuviu. Tada dar galetu laiku kazka keisti, nereiktu lauzyti priesaikos ir t.t.. Nepagyvenus kartu daug dalyku galima nuslepti. Tarkim vyrai/smurtautojai paprastai visuomeneje pasirodo kaip idealus vyrai, padeda kitiems, buna iskalbus, taciau savo zmona ar sugyventine musa. Kai apsigyveni su vyru atsiranda rutina, kasdienybe, susigyveni su zmogum ir pamirsti visas savo kaukes, tad idealu issiaiskinti vyras smurtautojas ar ne, deja einant tik i pasimatymus to nepamatysi. Taip drasiai nekalbeciau jei salia nebutu buve gyvo pavyzdzio, kai moteris 3 metus vaiksciojo i pasimatymus, susituoke ir vestuviu dovanele nakti buvo pirmas vyro smurto proverzis. Vyras nu nepriekaistingas prie kitu zmoniu, net nepatiketum kad toks galetu.
Taigi kadangi as pati realiai ziuriu i gyvenima ir moku mokintis net is svetimu klaidu, man pasimatymo neuzteko, kad 100 proc patiketi ir pazinti zmogu, man reikejo daugiau laiko ir situaciju, po kuriu as pamaciau savo isrinktojo veida ir jis man patiko. Su savo vyru gyvenu jau ilgai ir ji pazystu iki pirstu galiuku ir zinau, kad jis svelnus ir geras Gyvenimas kartu prasideda kai sutinki tinkama zmogu, gyvenant kartu vyksta pazinimo procesas, o toliau vyksta kiekvienai porai pagal poreikius vieni tuokiasi kiti ir toliau gyvena taip gyvene.

Surasei tik kur butent aukojiesi tu, o kaip tavo vyras?? Ar jis aukojasi del taves kurnors?? Jei taip, tai butent kur??Ar jam tas pazadas sventas? Ar tiesiog jis virsiau uz tave, kaip tavo mokytojas?

Mano nuomone kartu iki vestuvių pagyventi ne tik verta, bet tiesiog būtina. Pvz. aš apsigyvenus kartu pamačiau absoliučiai kitą žmogų, nei tas su kuriuo du metus laksčiau po pasimatymus. Pamačiau, kaip stipriai paaštrėjo tos problemos, kurios jau pasimatymų laikotarpio metu kažkiek kliuvo. Ir dabar vyksta galima sakyti revoliucija, nes kol negyvenom kartu neturėjom daugybės problemų, kurias dabar tenka spręsti Pvz dabar gailiuosi, kad per vėlai pradėjom gyventi kartu, nes laikas iki vestuvių atrodo prabėgs vien tik šlifuojant kampus...

Matai, jei šito nebūčiau pakentusi, nuolat bumbėjusi ir stačiusi reikalavimus, ko gero, būtų tekę pakęsti ir girtuoklystę, negrįžimus namo, grubų elgesį (sprendžiu iš pažįstamų porų santykių).
O kodėl tu negali pasitikėti gyvenimu? Gal tam turi reikšmės ir gyvenimo būdas - niekam nieko negaliu žadėti, todėl nieko ir iš kitų nesitikiu.


Be jokios abejonės aukojasi, be jokios abejonės ir jam pažadas šventas ir abu vienas iš kito mokomės (beje, ir iš savo vaikų taip pat). Juk aš pati jį išsirinkau, tokį, kokio man reikėjo, kad būtų ne tik sugulovas , bet ir sielos draugas.


Tai gal neverta tuoktis? O tų kampų po vestuvių negalima bus šlifuoti?

Aš per savo gyvenimą su vyru esu prisibumbėjusi prisireikalavusi iki soties. turbūt kiekvienas praeina tą etapą, o jis bandė klausyti, kalbėti ir ieškoti kompromiso. Po poros pykčių niekas nesiskiria juk
bet kodėl tik moters pareiga yra taikytis? na tau nepatinka jo visuomeninis darbas, tai tu negali pabumbėti, nes jis ims gerti o gal jis galėtų pagalvoti, kad tu susirasi sau malonią veiklą tuo metu kai jis dirba ir vėlai grįžinėsi namo- kas jam nepatiks
aš turiu savo pažado supratimą ir juo vadovaujuosi mes net juokaujam, kad ryt-tikrai tikrai tave mylėsiu

O ar jau žinai, koks jis bus tavo vaikų tėvas? Ar pažįsti tiek, jog galėtum tvirtinti, jog jis tave slaugys ligos patale? Abejoju. Žmogaus pažinimas vyksta visą gyvenimą... O apsisprendimas - dabar.

Bet juk būna, kad pažįsti tiek, kad žinai jog jis tikrai neslaugys. Daug tokių žmonių yra. Ir ne pažinime ar santuokoje esmė, o pačiame žmoguje ir jo pasirinkime.

Posto autorė tvirtino, kad pažįsta savajį tiek, jog žino koks jis švelnus ir geras. Negi reikėjo tiek laiko gyventi kartu tokiam pažinimui?

tarkim pagyvenus kartu iki santuokos pazinau as ji tikrai gerai,galiu teigti kad tikrai bus geras vaiku tevas,geras palydovas gyvenime bet kokioje situacijoje(nepradekit skiesti kad negalima taip pasitiketi zmogumi,galima,ir dar kaip galima,tiesiog nereikia galvoti apie blogiausia ko gali ir nebuti)...iki vestuviu pagyvenimas kartu tai yra kaip gyvenimo pagrindas,o vestuves..ka jos keicia?nieko tai tik santykiu iteisinimas...o tai kas tuokiasi nepagyvene kartu po vestuviu pamato visai kita zmogu,nes pradejus gyventi kartu pasikeicia ir santykiai-musu santykiai nuo to pagerejo,pradejom labiau pasitiketi vienas kitu,galim kartu spresti iskilusias problemas..be to pazinom vienas kita is arti-buda,elgesi,atsakomybe,poziuri i gyvenima...