Ar verta gyventi kartu iki vestuvių?

galėčiau čia dar daugiau rėkti, jei pati būčiau šventa ir negyvenusi kartu prieš vestuves.
bet man užteko to laiko, kurį susumavus susidarytų pusė metų, iš kurių apie 4 mėnesius sunkiai dirbdami sugebėjom išbandyti save bendroje buityje, patirti pakankamai problemų ir nelaimių (kaip pagalvoju, tai buvo tikrai per daug tokiam trumpam laikui), sėkmingai jas išspręsti ir įsitikinti, kad sutampa ir mūsų charakteriai, ir požiūris į buitį, ir esant problemai galim atsiremti vienas į kitą. aisku, galima nesituokti. tačiau mano vyrui svarbu, kad aš būčiau jo žmona, o ne sugyventinė, man svarbu, kad mūsų vaikai gimtų santuokoje ir jiems nekiltų klausimas, kodėl mamos pavardė kitokia nei tėčio, santuoka mums yra vertybė, ir bendru sutarimu, jei ateityje (neduok Dieve) mūsų keliai išsiskirs nesinori vienam kuriam likti basam ar prarasti teisę į vaikus. kaip jau sakiau, meile sotus pats nebūsi ir vaikų nepamaitinsi...


išeinu iš šitos temos su savo nuomone

neseniai pas mus buvo toks pokalbis su viena mb draugo zmona. jai pirma santuoka, jam antra. jo pirma santuoka buvo baznytine.
truko 10 metu. du vaikai.
kazkas atsitiko, issiskyre.
po skyrybu sutiko kita moteri, norejo tuoktis.
ta bande eiti 'zygius' kad leistu jam tuoktis baznycioje. ji bande net inicijuoti santuokos nutraukima bet jis buvo pries - nebenorejo kelt i pavirsiu visu tu 'juoduliu' kuriu buvo pakankamai civiliniu skyrybu metu (skyrybos del zmonos kaltes).

tai ji sedejo ir dejavo, kad na va, gi vaikai tuokes, ka jie suprato.

bet kai pagalvoji.. tada, pries 10 metu, abu gi nuosirdziai mylejo, nuosirdziai tikejo ateitim, gime 2 grazios mergytes. na veliau nepasiseke.

tai man tos 'naujosios' plaikstymasis ale 'ka jie tada suprato'... na suprantu jos nora turet baznytine santuoka. bet ji zino su kuo tuokes, zinojo jo praeiti ir prieme ji toki.

paciai kyla klausimas o ka as dabar suprantu... gi lygiai tiek pat myliu ir noriu kartu pasent.
nezinau kas bus po 10 m.
gal issiskirsim del ko nors ir kazkurio is musu naujoji antroji puse draskys visiems akis ale 'ka mes tada supratom'?

tai be abejo, kad psichologinis jausmas tas pats. tačiau ką bandžiau pasakyti, kad kai žinai, jog tave su tuo žmogus riša šiek tiek daugiau nei bendri "skudurai", tai ir į bet kurią situaciją reaguoji ne taip emocionaliai, o gerai pagalvoji, susėdi, kalbiesi... bet, kaip sakė mg*, tai dar ir nuo žmonių priklauso...

čia turbūt apie tą draugę, kur tairnaitė? MB savo reikalus pats susitvarko, o aš savuosius o šiaip, jeigu konkrečiai negali pasakyt, tai nėra argumentas.

nesityčiok.
vyras tuo metu buvo išvykęs, o reikalus reikėjo sutvarkyti skubiai, turbūt pamiršau tai paminėti.

Del 'reikalu tvarkymo' tai sutuoktinio statusas praeitu arba patikliai, arba zioplai vykdytojai
o siaip tai vis tiek reikalauja igaliojimu nes sutoktinis automatiskai nera igaliotinis

nors cia kaip ir ne i tema

Labai įdomu. Kur yra mano propaguojamas toks gyvenimas? Aš tik atsakau į jūsų pasvarstymus garsiai. O jums galima savo gyvensena, nuomonę dalintis, o man šiukštu, nes tai nesutampa su jūsiške. Pagaliau aš atsakinėjau į man pateiktus klausimus. Dvigubus standartus taikom... O kodėl jus man primenate apie diskusijos temą, juk ne aš pradėjau apie tai kalbėtis, o tik oponuoju jums.

Tai ką aš rašau taikytina susituokusiems ir gyvenantiems kartu, pagal susitarimą. Ir kur yra mano parašytą, kad aš prieš vedybas. Tai jus bandote teigti, kad jei gyvena ne taip, kaip jums patinka ir atrodo teisinga yra moralės, vertybių nuosmukis.

Man jūsų draugai, vyrai ir t.t. ne rodiklis. Aš gyvenu savo, o ne jų gyvenimą, mano sąžinė yra teisėja. O gyventi reikia savo galva, o ne vien todėl, kad kas ką pagalvos ir pasakys, tai vaikiška, infantilu.

Nežadu dalintis savo išgyvenimais, mano gyvenimas irgi ne rožėm klotas kelias, bet ir po šiai dienai, nenoriu, kad su manim žmogus gyventų iš pareigos, be jausmų. Dėkui, kekšiški-barteriniai mainai šeimoje mane netenkina. Trupiniais nuo svetimo stalo nesimaitinu ir per prievartą, vien iš pareigos, vyro šalia savęs įsikibusi nelaikysiu. Jei taip nutiktų, kad vyras nustotų manę mylėti, paleisčiau, nes aš myliu jį taip, kad nežiūrint į mano skausmą, vidines kančias, būsiu laiminga žinodama, kad jis yra laimingas, nors ir su kita.

Jus kalbate visur apie smunkančias vertybes, o ne aš... Pagaliau, tai ir aš galiu parašyti, - o kur aš parašiau, kad jus teigiate, jog jos visos vertybės smunka...

„įsipareigojimai yra ir nesusituokus, tačiau juos daug paprasčiau sulaužyti - va, susipykom, susirinkau daiktus ir išėjau, net nesusimąstęs, nebandęs spręsti problemos.“

Tada kitas klausimas, o ko įsikabinus laikytis į tokį asmenį, kuris nesilaiko ir bėga nuo įsipareigojimų.
Antrą, ar jums neatrodo, kad todėl ir yra vertybė, kai žmonės gyvena kartu „be papildomų saugiklių“, vykdo įsipareigojimus laisva valia, o ne todėl, kad pasirašė popieriuką.

Papildyta:



Nuomonės nekeičia arba kvailiai, arba lavonai. (Volteras)

Įsikibus nesilaikau savo nuomonės vien iš principo. Niekada neatmetu galimybę ją pakeisti, jei žinoma išgirstu rimtus argumentus. Mes mokomės visą gyvenimą, o klysti žmogiška.

Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia nuomonės. Dž.R.Lovelis
Privalau pasitaisyti. Atsiprašau, už suklaidinimą.

Moonte,
gal galite atsakyti į tokį klausimą: kadangi turite patirties gyvenant tiek santuokoje, tiek nesusituokus, o juo labiau su tuo pačiu žmogumi, kokie yra vieno ir kito privalumai ir trūkumai?
minėjote, kad tuokėtės jauni, tai galbūt problemos esmė buvo ne pačioje santuokoje, bet tame, kad buvote jai nepasiruošę, nepakankamai pažinojote vienas kitą...

dėl komentaro:
a) aš nesakau ir netgi nemanau, kad mano tiesa yra vienintelė, tuo labiau nepykstu, kai kitų nuomonė nesutampa su mano, galbūt suklydau manydama, jog peršate savo gyvenimo būdą visiems, bet man taip tiesiog pasirodė iš jūsų kometarų.
ne viskas, ką parašau, taikoma jums asmeniškai
c) be abejo, jums neturi rūpėti mano vrų draugų nuomonė. vėlgi, to netaikiau jums, o parašiau apskritai. bet juk niekada negali žinoti, ką iš tikrųjų apie tave ir tokius santykius galvoja žmogus, su kuriuo gyveni...
d) aš nesilaikau savo nuomonės besąlygiškai, keičiu ją tada, kai įsitikinu, jog kitaip gali būti geriau, arba tada, kai matau, jog klydau. juk keisti nuomonę vien pasiskaičius komentarus SM forume būtų kvaila, ar ne?
e) įsipareigojimai bet kokiu atveju yra vertybė. o žmogaus, kuris jų nenori laikytis neverta laikytis įsikabinus - visiškai dėl to su jumis sutinku. tačiau tuo savo komentaru aš norėjau pasakyti, kad iš esmės mes dažnai esame karštakošiai ir individualistai, o tas vadinamas "popieriukas" kartais priverčia mąstyti šiek tiek blaiviau...
f) nesipykstam, o tiesiog diskutuojam

Pritariu jūsų pasiūlymui grįžti prie diskusijos.
Sutinku, kad visos išsakytos nuomonės yra tendencingos, nes jos yra mūsų, todėl apie nešališkumą negali būti ir kalbos.

Žinot, gal pasirodysiu naivi, bet manau, kad žinau, ką apie manę galvoja mano vyras. Mes esame draugai, vienas su kitu dalinamės savo mintimis. O ir žmogaus elgsena viską pasako.
------------------------------------
Mes išsiskyrėme ne dėl jaunystės, nors iš dalies galėjo ir tai paveikti mūsų santykius, gyvenimo patirtis mažesnė, jaunatviškas maksimalizmas. Tarp kitko, vyras už mane vyresnis vos ne 9 metais. Vyro alkoholizmas buvo pagrindinė skyrybų priežastis. Jis negalėjo mesti gerti, o aš nenorėjau aukoti vaiko gyvenimo alkoholiui. Visos priemonės išbandžiau, nepavyko, todėl teko skirtis.

Viso to esmė ir yra, kad niekas taip ir ryškiai ir nesiskiria.

Mūsų jausmai per išsiskyrimo laiką neišblėso, o įgavo kažkokį kitokį skambesį, mes pradėjome vertinti tai ką turime, atidžiau įsiklausome vienas į kitą. Gal tai atsitiko todėl, kad supranti, kad gavai šansą susigrąžinti tai, ką manei praradęs amžiams. Vyras negeria, nerūko daugiau kaip 10 metų. Bet vėl gi, tai mudviejų su vyru istorija. Gyvenimas spalvingas

Apie vedybas, mes kol kas nešnekam, dabartinė šeimos būsena mus pilnai tenkina. Tarp kitko, aš tik čia taip aršiai diskutuoju ta tema, nes manau, kad kiekvienas gyvena taip, kaip jam gerai. O aplinkiniai, koks jų reikalas. Juk svarbu, kad žmonės laimingi, vienas kitą myli.

Jei kokią nors dieną mes nuspręsime, kad norim susituokti, taip ir padarysime, bet tik todėl, kad mes to norime.

Kadangi esu santuokos iki mirties šalininkė, tai Moonte laikau gyvenančia toje pačioje santuokoje. Jūs susituokėte ir nors kažkurį laiką negyvenote kartu, sugrįžote į tą pačią santuoką, nes mano akyse santuoka nenutraukiama Kalbate, kad dabar nesiruošiate tuoktis, o kam gi ruoštis jei jau esate susituokę, na ir kas kad visko būta Labai gražus jūsų Moonte pavyzdys, kaip nugalint visas kliūtis gyventi su vienu vyru

Oi Lukne... Bet juk tai ne santuokoje esmė, o žmonėse.

Tu gali buti susituokęs ir nebūti laimingas, o gali gyventi kartu bendru susitarimu ir būti laimingiausias žmogus pasaulyje. Juk santuoka, tai tik formalumas, gyvenimą gyvena žmonės. Jei žmogus yra dorovingas tai jis visada yra toks, na uždėsi nedorovingam „tramdomuosius marškinius“ - santuoką, ir ką tai pekeis...

Ir kam kenkia, jei žmonės pagyvens prieš santuoką kartu ir nuspręs, kad jiems reikia išsiskirti, ar santuokoje pagyvens ir išsiskirs...