QUOTE(bevardė @ 2011 08 11, 14:06)
Rašau šioje temoje norėdama gauti patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje mušamo ar kandžiojamo vaiko mamai:
Skriaudžiamas berniukas vyresnis už savo skriaudiką trim metais, nuo mažumės buvo auklėtas neskriaust mažesnių, neatiminėt žaislų iš jų ir panašiai- visų šitų mokymų jis laikėsi ir laikosi iki šiol. taigi skriaudikas nuolat kabinėjasi prie maniškio, už bet ką: ar tai maniškis nenori duot savo mylimo žaislo su kuriuo tuo metu žaidžia, arba įspėja skriaudiką, kad apie nederamą skriaudiko elgesį praneš jo mamai, arba tiesiog dėl ko nors tarpusavyje susiginčija- skriaudikas tuoj trenkia maniškiui, kanda arba žnybia. Anksčiau maniškis tiesiog pasisakydavo man arba skriaudiko mamai, pastaroji sudrausmindavo neklaužadą, bet tas apsisukęs vis tiek mušdavosi ir į mamos žodžius niekada nekreipia dėmesio. galų gale skriaudiko mama pati patarė maniškiui tiesiog atsilyginti tuo pačiu. Tai situaciją pablogino- skriaudikas suduoda maniškiui, tas atsilygina, skriaudikas į ašaras ir skundžiasi mamai, o ji tada puola bart abu, kad jei mušatės tai nei vienas ir nesiskųskit. ratas sukasi ratu ir skriaudikas toliau mušasi, kol jo mama jam girdint pareiškia, jog ji su juo nesusitvarko, kas jis per vaikas, ir baigia išprotėt nuo tų muštynių. Skriaudikas to tik ir laukia, nes nuo to momento gali netrukdomas muštis ir nebus baudžiamas- jo mama tiesiog vėl griežtai ką nors pasakys, pagąsdins, kad nebeleis su kitais vaikais žaisti, o jis puikiai žino, kad tų pažadų jo mama niekada nesilaiko, ir po kelių min atėjęs ir pabučiavęs bei atsiprašęs mamos, vėl bus mylimiausias ir geriausias berniukas, kuris vėl bėgs muštis.
Jei pabandau jo mamai ką nors pasakyt, ji pasišiaušia gindama savo "gerą berniuką", kaltindama visus iš eilės dėl tokio elgesio tik aišku ne jį ir ne save. Tėčio jų šeimoje nėra.
Kaip man elgtis, ką patart savo sūnui, jam griežtai uždraudžiau duot atgal, o tiesiog neįsileist to vaiko į savo kambarį, bet skriaudiko tai nesulaiko, jis vis tiek ten veržiasi. Patarimas nebendrauti su tuo vaiku ir jo mama nepadės, nes tenka dažnai tiesiog būti vienuose namuose, jis mano vaiko pusbrolis, atvykstantis pas savo senelius (mes su jais gyvenam). Močiutė dar skriaudiką ir apraminą kuriam laikui, senelio raminimai, deja daugiau dėl akių, nes ir jam tas vaikas yra geriausias pasaulyje ir kaip sakoma toks jau vaiko būdas, nieko nepadarysi. Bet ar dėl tokio būdo turi kentėt maniškis?
Čia nenoriu diskutuot apie skriaudiko mamos auklėjimo trūkumus, jie ir taip akivaizdūs. Tiesiog kaip elgtis man ir mano sūnui, kad sūnus nebūtų to vaiko "bokso kriaušė"?
Kai agresiją rodantis vaikas mažesnis ir silpnesnis, geriausias būdas būtų palikti vaikams nusistatyti santykius patiems. Bet tam reikėtų visų susijusių suaugusių susitarimo ir nesikišimo. Kadangi jūsų situacijoje tai nelabai pavyksta, aš matau tik vieną išeitį - skriaudiką auklėti per savo vaiką. Tai yra ne siūlyti vaikui neleisti skriaudiko į savo kambarį ar nežaisti su juo, o pasakyti tai kaip taisyklę "aš neleidžiu tau žaisti su vaikais, kurie mušasi ir kandžiojasi ir be jokių išlygų "realizuoti" šį neleidimą. T.y. po pirmo konflikto imti saviškį ir vesti į jo kambarį. O jei svečias bando ten užeiti, imti jį už rankos ir vienareimiškai vesti lauk, pasakius tą patį - "aš neleidžiu XXX žaisti su vaikais, kurie mušasi ir kandžiojasi. todėl dabar jis žais savo kambaryje, o tau ten eiti draudžiama. kai atvažiuosi kitą kartą, jei nesimuši ir nesikandžiosi - XXX galės su tavimi žaisti". Manau, kad būtina sąlyga "suveikimui" yra draudimo uždėjimas apibrėžtam laikui, pavyzdžiui iki pietų, šiai dienai, šiam vizitui ir to draudimo išlaikymas. Nusiteikite, kad jūsiškis šioje situacijoje irgi bus "pralošęs", nes galiu garantuoti, kad nepaisant visko, žaisti su pusbroliu jam norisi gerokai labiau, nei sėdėti vienam savo kambaryje. Bet manau greitai mažajam mušeikai "suveiks", kad mušdamasis ir skųsdamasis jis gal ir gauna mamos ir senelio užuojautą, bet praranda įdomiausią vizito dalį - žaidimą su pusbroliu. Ir susikaupkite pasakyti seneliui ir vaiko mamai, kad jei jūsiškis negalės pasislėpti nuo mažojo savo kambaryje ir svečias lįs į tą kambarį jums uždraudus - įdėsite užraktą. Ir jei to reikia - įdėkite užraktą.
Mes buvom trylika anūkų pas senelius ir vienas buvo muštukas, skundukas ir senelio numylėtinis, iš ko sekė, kad pats pradėjęs ir gavęs atgal, pats verkdamas bėgdavo seneliui skųstis
O senelis jau tada eidavo mūsų auklėti ir aišku labiausiai kliūdavo "dičkiam" (nu 1-3 metais vyresniems). Kažkaip be suaugusių įsikišimo sugebėjom kiti "susimokę" nežaisti su juo (vienas kitam tai primindami ir jam pasakydami) gan teigiamai paveikti jo auklėjimą. Kepšiotis jis nepasakyčiau, kad nustojo, ir atgal, aišku, gaudavo (visi mes ne šventi buvom
), bet skųstis nebesiskundė, nes kai tik pasirengdavo bėgti, primindavom, kad jei bus skundukas - nežaisim su juo. Tai įsivyravo normalūs vaikų santykiai - pasipešdavom, pasėdėdavom lūpas papūtę arba paašarodavom, susitaikydavom ir žaisdavom toliau. Kažkaip tikiu, kad jei mes trylika iš penkių skirtingų šeimų su skirtingais auklėjimais sugebėdavom tris mėnesius ir pasipykti, ir pasimušti, ir susitaikyti be suaugusiųjų teisėjavimo, tai įmanoma visiems vaikams, jei tik suaugusieji nesikiša palaikydami kurią nors pusę, beja, dažniausiai nepataikydami ir įnešdami į vaikų santykius daugiau skriaudos, nei teisybės.
O dar baisiau kad kai apie šia istoriją pasakoja jo mama jos veidas tiesiog švyti iš pasididžiavimo savo vaiku. Dabar jis mažas, bet kas bus kai ateis paauglystė?
