Dar minutėlė kol susivokiu, kas vyksta, o tada purtau vyro petį: Man nubėgo vandenys... Jis pašoka kaip įkirptas, tuoj puola iš lovos ir bėga rengtis man juokinga 
Po to jau į tualetą lekiu aš, nes pliūpsniai kaip iš kibiro, nesiliauja 
Pamirštu užsirakinti duris, įlekia mūsų tėtis ir šūkteli: Tu ką, nesėdėk ten! Išsigando, kad ten sėdėdama nepagimdyčiau Ot tas naivumas 
7 val. mes jau ligoninėj, vaikiuko širdutė dirba puikiai, kaklelis atsivėręs 4-5 cm. Kažkaip nuliūstu, nes man tai pasirodo mažai...
Gimdykla. Žiovaujam abu su vyru, ramu aplink, niekas nevyksta, nėra ką veikti. Užeina reti sąrėmiai, bet juos taip bežiovaudama be didesnio vargo ir pralaukiu. Vyras jau kaktą į palangę atrėmęs snaudžia, aš irgi neturiu ką veikt
11.30. Patikrina kaklelį, o ten vos 6 cm. Apmaudu ne tas žodis
Gydytojas jau pasiūlo skatinamuosius, na, kad linksmiau būtų Aš tiek prisiklausius apie skausmus bijau jų kaip maro, tad atsisakom: ne, mes niekur neskubam, galim palaukt Po 10 minučių visa sutrikus lekiu ieškot gydytojo, nes noriu tų vaistų, bala nematė, svarbu tik greičiau 12 val. Pastato lašelinę. Tada ir prasideda mūsų gimdymas. Kažkaip pradedam daugiau bendrauti, tarp sąrėmių vis dar turiu ūpo pasijuokti, vyras pasakoja visokias fantazijas, aš dar kažką prikuriu ir taip blevyzgojam pakikendami
13.30. Aš jau nebekalbu. Tik vyras, vis paprašau, kad nesiliautų man ką nors pasakojęs. Ir masažuoja, masažuoja, atrandam masažo vietas, kurios labiausia padeda iškęsti (truputį žemiau juosmens, beveik sėdmenys). Dar sugebam pajuokauti apie vyro gimdymo traumą nutrintus krumplius
14.10. Akušerė kažką apie nuskausminamuosius... Aš galvoju, gal pirma pažiūrim, kas ten vyksta. Tada ji sako tikrai... jau nebe... 8 сm. Pažvelgia į laikrodį ir taria: Na, iki trijų vaikelį jau turėsit. Tie žodžiai kaip balzamas, apsiverkiu iš laimės, lipu nuo lovos, klausiu, ar galima ant kamuolio. Taip, galima. Šokinėju kaip išprotėjus, aukštyn žemyn aukštyn žemyn, duoduosi ant to kamuolio viskas dzin... Poilsio sekundę girdžiu vyrą Tu labai graži... Matyt, ir jis išprotėjo... Ir verkiu verkiu, nes jau tuoj...
14.30. Sakau, kad pakviestų gydytoją, nes jau jau... Tikrina kaklelį, nelabai ką iš to atsimenu, tik kad noriu stumti, sako stumk jei nori. Stumiu... nedaug... Gydytojo replika Matosi plaukučiai
Lipdama ant gimdymo stalo dar spėju paklausti, kokios spalvos ir ar labai jų ten daug Atsakymo jau nebegirdžiu... Nieko nebežinau, nieko nebenoriu, tik kad greičiau.... viską darau, ką sako, minutėlei kažkokia panika... susikaupiu... stipriai stipriai stipriai... nežinau, kaip pajuntu, kad gimė galvutė... sąrėmio jau net nelaukiu, leidžiu vėl sau truputį išprotėti ir po akimirkos pasidaro lengva... tada vėl verksmas, verkiu jau ne aš, o gal aš, gal abi verkiam... dar kartelį pakylu pažiūrėti. Pamatau... mes turim dukrytę. Apkabinu, glaudžiu, glaudžiu, žinau, kad jau dabar niekada nepaleisiu. 14.40. Mūsų Vėjūnė
Esu dėkinga iki begalybės savo vyrui. Man jis tuo metu buvo viskas geriausias gydytojas, didžiausias palaikymas, švelniausi jausmai.(Galingiausias epidūras
) Kažkaip pajutau, kad kažkas vėl atgimė, kad mes vėl susitikom iš naujo...Mes šeima.
Mūsų namai be galo jaukūs...
