Kaip išsipildė mano svajonė.

Vaikelis buvo labai laukiamas, bet kažkodėl spyriojosi pas mus ateiti. Laukėme pusę metų (tai palyginus visai nedaug), bet aš jau ėmiau nerimauti, kad tai užtruks… kadangi nedirbau, tai įsidarbinau... Na ką, įsidarbinau ir po savaitės sužinojau, kad aš laukiuosi.    Pamačiusi du brūkšnelius apsiverkiau ir vis dar negalėjau patikėti, juk aš ką tik įsidarbinau… planavau kiek padirbėti. Ne veltui yra sukurtas posakis: "Žmogus planuoja, o Dievas-juokiasi". Reikėjo šią žinią kažkaip ir vyrui pranešti. Nuėjau į virtuvę, jis kaip tik tuo metu pusryčiavo. Prisėdau šalia, reikia pasakyti, o man guzas gerklėje stovi, ašaros kaupiasi (visuomet buvau jautri, o tuometinėje situacijoje visai nenuostabu)... tada išsitraukiau teigiamą testuką iš chalato kišelės ir įspraudžiau jam į ranką. Vyras pamatęs testuką nusišypsojo, atsistojo, stipriai mane apkabino ir ištarė: "Kaip nuostabu, mes turėsim vaikiuką".
Žinia, apie nėštumą sutapo su mūsų dviejų metų vestuvių sukaktimi ir su persikraustymu gyventi į savo nuosavą butą. Po to galvojau, kad galbūt mažiukas laukė vienos iš šių progų ir taip norėjo mus pradžiuginti?
Nustatyta gimdymo data buvo liepos 19 d. Tą dieną nuvažiavau į polikliniką apžiūrai, nes jokia veikla nebuvo prasidėjusi ir atrodė, kad aš dar mėnesį galėsiu taip vaikščioti. Poliklinikoje pamatavo spaudimą, apimtis, pasvėrė. Viskas buvo normalu. Tada nusprendė pamatuoti vaikelio širdies tonelius. Pamatavo ir pasakė, kad jie gal kiek retoki ir galėtų būti dažnesni. Aš, aišku, labai išsigandau...   nors ir raminau save, kad galbūt vaikelis miega. Gydytoja išrašė siuntimą į ligoninę.
Iš karto nuvažiavome į ligoninę. Ten vėl pamatavo tonelius ir pasakė, kad jie normalūs. Dar apžiūrėjo ar kaklelis neatsidaręs... pasirodo, kad ne... nė centimetro. Liepė skaičiuoti judesiukus ir atvažiuoti po keturių dienų vėl.
Liepos 21d. rytas buvo keistas. Naktį vis laksčiau į WC. Šiap paskutiniu metu visuomet keldavausi ir eidavau į WC kokius du kartus, bet tą naktį ėjau gal kokius 5 ar 6. Be to, truputį išsigandau, nes pasirodė rusvos išskyros.
Na ką, laksčiau aš į tą WC visą naktį, o ryte prasidėjo skausmeliai. Pirmąjį sąrėmį užfiksavau 5.15 val. Tada pasiėmiau popieriaus lapą, pieštuką, telefoną, kad galėčiau viską surašyti ir užfiksuoti. Maniau, kad tai paruošiamieji sąrėmiai, kurie būna kelios dienos prieš gimdymą, o tada prasideda tikrieji.
Gulėjau, fiksavau sąrėmius, o tarp jų, dar stengiausi nusnūsti. Vyras miegojo ir nieko net neįtarė. Pabudo gerokai prieš aštuonias ir iš karto susivokė kame reikalas.
Atsikėlusi nusprendžiau dar išsimaudyti po dušu, o vyrui liepiau rašyti sąrėmių laiką. Sąrėmiai darėsi vis stipresni, tad duše man visai patiko, nes vanduo šiek tiek apmalšino skausmą. 
Vėliau papusryčiavom. Vyras iškepė omletą. Šiap ne taip pavalgiau... Po pusryčių ( apie 10 val.) vyras pasiūlė važiuoti į ligoninę. Bet kadangi sąrėmiai buvo tai kas 10 min., tai kas 7 min., taigi aš atsikalbinėjau, nes per kursus gi aiškino, kad į ligoninę reikia važiuoti, kai sąrėmiai būna jau kas 5 min.
Tada apie 12 val. vyras vėl pasiūlė važiuoti į ligoninę, nes sąrėmiai jau dažnėjo buvo tai  kas 8 min.,  tai kas 6 min. Aš per kiekvieną sąrėmį skubėdavau į miegamąjį, atsiguldavau ant lovos ir įsikniaubusi į pagalvę bandydavau jį kaip nors iškęsti.
Per kursus, kuriuos lankėm kartu su vyru, aiškino kaip sąrėmio metu reikia žmonai masažuoti nugarą, kokia poza įsitaisius yra lengviau kęsti skausmą... bandžiau kai ką pritaikyti, bet nelabai kas gelbėjo, skausmas buvo toks, kad akyse temo ir darėsi „saldu“.  Bandžiau kęsti skausmą ir klūpėdama, ir gulėdama, ir sėdėdama, ir vaikščiodama po kambarius. Galvojau „Dieve, kaip skauda, o kas bus toliau?“. Ketinau nuvykusi į ligoninę prašyti nuskausminimo, nors visą laiką buvau nusiteikusi, kad gimdysiu, be jokio nuskausminimo.
Pradėjau ruoštis į ligoninę. Nors lagaminą jau buvau susikrovusi, bet dar buvo likę paskutiniai daiktai. Tas šiek tiek užtruko. Visa laimė, kad buvau susidariusi sąrašą, ko iš paskutinių daiktų dar reikia, nes nepajėgiau jau mąstyti... Aš ruošiausi, o tik pajutusi, kad artėja sąrėmis, viską mesdavau ir bėgdavau į miegamąjį.
Pagaliau susiruošiau. Vyras nutempė lagaminą į mašiną ir grįžo manęs. Aš bijojau, kad sąrėmis man gali prasidėti laiptinėje arba mašinoje, tad ketinau sulaukusi ir iškentusi dar vieną sąrėmį greitai nusileiti žemyn ir raginau vyrą kuo skubiau važiuoti į ligoninę.
Taigi, sulaukusi sąrėmio pasiėmiau rankinę ir kaip įmanoma greičiau nulėkiau į mašiną. Deja, vos įsėdusi į mašiną sulaukiau ir sąrėmio.   Šiap ne taip iškenčiau, nors buvo labai nepatogu ir labai skaudėjo.
Pradėjome važiuoti, pilvukas vis sukietėdavo ir jį skaudėjo. Nors iki ligoninės mums 12 minučių kelio, bet per tą laiką kol važiavome aš apturėjau dar tris sąrėmius.
Priimamajame atsiradome dar prieš 14 val., vos ten nuėjome… ir vėl sąrėmis. Ten nieko nebuvo, bet vyras greitai surado kažką iš personalo. Pradėjau pildyti dokumentus, o tarpuose buvo pauzės, kurių metu giliai kvėpavau ir kenčiau skausmą. Vėliau mane nusivedė apžiūrėti, paėmė kraują. Atėjo jauna daktarė ir liepė sėstis į kėdę kaklelio apžiūrai. Bijojau, nes po paskutinės apžiūros buvo likę ne kokie prisiminimai. Tačiau ji apžiūrėjo pakankamai švelniai ir pasakė, kad atsidarymas yra... 8 centimetrai!!!   Man tuo metu akys ant kaktos iššoko. Netrukus išgirdau, kai gydytoja šūktelėjo personalui, kad paruoštų gimdyklą. Supratau, kad tuoj ir aš ten atsidursiu.
Po apžiūros pabaigiau pildyti dokumentus. Toks ten ir pildymas, skaičiau, bet nieko nesupratau, nes labai skaudėjo, tad paprašiau, kad vyras perskaitytų ir pasakytų, kur reikia ką parašyti ir pasirašyti. Po dokumentų pildymo, man liepė skubiai persirengti. Paprašiau ligoninės baltinių ir jais apsirengiau. O tada mane pasodino į vežimėlį, tada į liftą ir į gimdyklą.
Gimdykloje iš karto liepė gultis. Buvo apie 14.20 val. Ant pilvo uždėjo aparatą fiksuojantį leliuko širdelės toniukus, o kitas aparatas fiksavo sąrėmius. Aš gulėjau, sąrėmiai vis kartojosi. Tada man dar pastatė lašelinę su oksitocinu, kad skatintų. Kažkuriuo momentu nuleido vandenis, nes patys jie nebuvo nubėgę. Sakė, kad vandenys geri, nepažaliavę. Per sąrėmius vis kvėpavau taip, kaip mokė per paskaitėles iki kol pajutau norą stumti... bet man neleido. Liepė iškvėpuoti, bet nestumti. Per kitą sąrėmį irgi dar neleido stumti. Buvo nelengva, bet susilaikiau. Gydytojos, tai ateidavo, tai išeidavo (jų buvo dvi, plius akušerė ir neonatologė). Galiausiai man jau leido stumti. Sakė, kad per vieną sąrėmį reikia padaryti tris stūmimus, deja, mano sąrėmiai buvo per trumpi, tad išeidavo padaryti tik vieną arba geriausiu atveju, vieną su puse...   Kelis kartus stūmiau, o tada vėl liepė kelis sąrėmius išlaikyti nestūmus. Tada vėl liepė stumti... Vyras laikė galvą, aš riečiausi, stūmiau, o man vis nesisekė...  Kadangi mano mergytė buvo susibazavusi dešinėje pusėje, tai gydytoja įsirėmė ir ėmė spausti man dešinį šoną. Man skaudėjo, tad ėmiau rėkti, kad skauda ir mosikuodama rankomis vijau gydytoją šalin. Gydytoja komandavo: “Stumk, stumk...“ O man jau sąrėmis baigiasi, jėgų nebėr... tai aš tik rėkti pradėjau... Ir taip dar kelis kartus su pastūgavimais. Kol galiausiai pasakė, kad reikia kirpti. Tada vėl leido stumti. Išlindo dalis galvutės. Man leido ją paliesti, bet aš išsigandau, kad ją palietus ji vėl nesulystų atgal, tad nepaliečiau (nors dabar gailiuosi).   Po to dar pora stūmimų ir jaučiau kaip kažkas šiltas išsprūdo. Pakeliu galvą, ogi žiūriu mano vaikutis jau šiame pasaulyje!!!   Gimimo laiką užfiksavo 16.20 val., o aš kažkaip net nesusiorentavau... nes buvau praradusi laiko nuovoką. Tik vėliau su vyru bekalbant išsiaiškinau, kad tai tetruko vos pora valandų.
Keistas jausmas mane užplūdo... buvo gera, kad viskas jau pasibaigė, o kartu ir gaila, kad pasidariau tokia tuščia... Neištvėriau tos keistos būsenos ir ėmiau verkti. Vyras dar šoko raminti, o gydytoja tik ištarė: „Ji gi iš laimės verkia...“ Ir tai buvo tiesa... Verkiau iš begalinės laimės, kad išsipildė mano svajonė, kad jau turiu dukrytę, mylintį vyrą, kad mes jau tikra šeima...