bulimija - anoreksija

Kartais pagalvoju ir kodel as turejau susirgti sia liga, kodel? Pabudau anksti ryte ir guledama lovoje galvojau kaip man nusibodo viskas. Kaip noreciau buti normalios mastysenos. Kaip noreciau matyti save neiskreiptai, myleti save ir girti uz kiekviena, kad ir mazyti pasisekima, o ne grauzti ir vadinti save visokia. Kaip noreciau suvalgyti gabala torto megaudamasi, o ne drebedama viduje, kad viskas prarasta ir planuodama tolimesni apsirijima. Kad svarstykles neitakotu ar tai bus gera diena, nes rodo maziau, ar susikta, nes turiu 200g pliuso
Stengiuosi, noriu keistis, bandau visokias naujas tiesas ir teorijas, bet kartais rankos svyra

O gal kas bandete gydytis? Kaip ziuriu, cia daug merginu gyvena uzsienyje, turbut ten galima butu gauti kokybiska pagalba, kas susije su valgymo sutrikimais?? Va cia Lt tai veikia vienintelis Valgymo sutrikimu centras, gydymas trunka 6 savaites kiekviena diena, o veliau tik karta i savaite. Labai noreciau pasigydyt, bet atitrukti nuo darbu net 6 savaites tai tikra prabanga .. ir siaip yra ir nelabai kokiu atsiliepimu apie si centriuka ..

Sveikos, merginos. Skaitau jūsų temukę seniai ir labai sunku skaityti ramiai jūsų išgyvenimus, nes pati tą praėjau Dar ir šiandien nesuprantu dėl ko tai mane kankino. O visa tai prasidėjo nekaltai, tik dėl noro maitintis sveikai, kai pradėjau sportuoti. Norėjau sveikai gyventi, o rezultatas.... Man psichologas paaiškino, kad tai kilo dėl perdėto noro būti tobulai: man reikėjo būti geriausiai studijuojant, norėjau turėti tobulą sportišką kūną, nors jam tik sporto trūko, nes viršsvorio neturėjau ir t.t. Kai užpuolė vėmimai buvau stipriai pervargus nuo darbo ir mokslų: mažai miego ir didelis krūvis. Kiek suprantu tai ir kilo nuo nervų, nes kai kas nors sunervindavo, tai ir pradėdavau ryti, o po to lauk viską. Buvau papasakojus artimiesiems, bet jiems tai atrodė nerimta Net ginekologei sakiau, nes ilgai nepastojau, ji mane ramino, kad susilaukus vaikelio viskas praeis, tai daug lemia hormonai. Ištikrųjų nežinau kas galvoje įkala tą prisirijimo mintį, bet pastojus tai dingo. Gal kokių medžiagų organizmui trūko prieš, nes po gimdymo daug papildų privartojau, kad sustiprinti nualintą organizmą, bet abejoju, kad tai pasveikimo priežastis. Labai bijau, kad tai negrįžtų, bet jau beveik 3 metai gyvenu kaip normalus žmogus ir valgau viską ką noriu, net ir daugiau, nors svoris gan mažas ir nelabai išeina man jį prisiauginti Vien pagalvojus apie praeitą etapą purto.

Labutis,
dziugu, kad prie musu prisijunge daugiau merginu, bandanciu kovoti su sia baisia liga. Kartu ir liudna, kad musu daugeja ir kad mes ipuolam i sios klastunes letenas .
Ilgai nerasiau, tik skaitydavau jusu destomas mintis, o pati tylejau, nes nusivyliau savimi, man didziule geda. Kiekviena vakara, pries einant miegoti, pazadedavau, kad rytoj viskas bus kitaip. Bet kur tau, kita diena vel tas pats
Jau net atrodo, kad niekada neislipsiu is sio liuno. Kazkoks kosmaras. Kai laikausi ir valdau save, nuolatos galvoje krebzda mintis "nusivemti"
Visada galvoju apie tai, kaip noreciau ka nors suvalgyti. AS ir vaikstau ir sedziu ir visada itraukus pilva. Ar jums taip nera? Po to pagalvoju, dieve, atsipalaiduok, ir pagaunu save, kad vel itraukus. Tokia itampa visada, o kai atsipalaiduoju, palengveja. As jau ipratau buti isitempus. Kamuoja nuolatine baime "o jei kas nors mane uztiks ar suzinos?"

Taigi, pazistamas jausmas. As ir pati nieku gyvu negaledavau net pagalvot kas butu, jei draugai, ar net siaip nepazistami zmones is gatves pamatytu mano issiputusi pilva, ar mane kemsancia persivalgymo metu. Dabar, nors ir nepersivalgau labai ziauriai, bet visada nors siek tiek daugiau pavalgius atrodo, kad visi mato ir viska supranta -- todel daznai pavalgius persirengiu laisvesni drabuzi, irgi bunu itraukus pilva

Rroses, manau tau labai pasiseke, kad liga praejo taip palyginti lengvai ir nebejauti jokiu pasekmiu. Taip buna laaabai nedaugeliui.
As esu galvojus apie savo anoreksijos priezastis, ir manau kad daugiausiai itakos turejo visokios replikos brendimo laikotarpiu. Niekad nebuvau stora, tik paauglysteje greiciau brendau negu mano bendraamzes, todel kompleksuodavau, kad man jau "apvaleja slaunys", kai kitos dar vis vaiksciodavo su sakaliuko kojom. Kazkada klasiokas yra numetes kazkoki bajeriuka apie mano figura t.t. Paskui kai pradejau ziauriai dometis sveika mityba, sportuot, suplonejau, visi rode dideli susizavejima mano isvaizda -- mamos drauge isgyre, gimines t.t. Va tas visuomenes normalaus-nekauleto sudejimo pasiepimas ir liesumo aukstinimas, manau, man ir buvo peilis. Gal perdaug norejau itikt visiems -- o dabar del ligos turiu susiformavus ta zavejimasi manekeniskom figurom, ir kazin ar kada nors jo atsikratysiu..

Jungiuosi ir as prie jusu, nors tai jau pereitas mano gyvenimo etapas, bent jau taip tikiuosi
Pries tris metus jau buvo baisu: sumasciau, kad reikia sveikiau maitintis, mazinti porcijas ir kiekviena miela diena valgiau vis maziau, pradejau net uzsirasineti i sasv.kiekvienos dienos suvalgyta maista, jau nekalbu apie sverimasi po kelis kartus per diena... Svoris krito, grauzdavau save del kiekvieno, kaip man atrode, nereikalingo kasnelio.. Bet kas man padejo, tai manau kalbejimas apie tai. Dekoju savo draugei ir likuciui sveiko proto, kad su ja galejau apie tai kalbetis kiekviena miela diena ir uz tai, kad ji gyre ne pasiektus mano "rezultatus", o pries tai buvusi kuno sudejima, visada rasdavo argumentu pagristi tai, jog tada as kenkiau sau, o ne kuriau susikurta ideala.. Nemazai laiko praejo, kol sugebejau suimti save i rankas ir pradeti priesinga procesa.. Didinti maisto porcijas, nepykti ant saves, kad suvalgiau bulve, o ne vien tik mesos gabaleli..
Ir ka galeciau atsakyti i auksciau pacituota teigini kad siandien as jau valgau pica ir net nepagalvoju apie tai, kad blogai elgiuosi ir nekankinu saves kelias dienas po picos valgydama viena obuoli ir jogurto (zinoma 0% riebumo)indeli ir tai mane be galo dziugina! Taciau turiu sutikti, kad visdar kartais, laikas nuo laiko pagalvoju, ka valgyti, o ko ne, bet tai manau jau daugiau ne del ligos, o del normalaus kiekvienos moters noro buti patrauklia

dziaugiuosi skaitydama, kad yra tokiu, kurios savo jegom pasveiko.. as pati maniau, kad viskam galas, kai pe nestuma nustojau vemti, kai tris menesius sveikai maitinausi ir numeciau visus per nestuma priaugtus kg, bet pries pastodama sveriau apie 70kg, tad norejosi daugiau. grizau i darba, greitai pakeiciau i kita. buvimas tris savaites viesbutyje ir dar minus 6kg. buvau gan patenkinta pasiekimais, bet norejosi daugiau. bet svoris nekrito, dejau taip sakant... likau tokia, kokia esu, bent svori palaikiau. paskui, didelis stresas ir per 3sav pasiekiau toki svori, kuris netik dziugino, bet gasdino, kad esu per liekna. pradejo visi pirstais badyti, kad per daug numeciau. pradejau valgyti ir va kur atsiduriau... sugrizau prie bulimijos....

Gydžiausi VS centre, bet jau seniai, prieš kokius 6 metus. Kol vyko intensyvus gydymas viskas ėjosi kuo puikiausiai. Paskui, kai baigėsi programa, ėjau pas psichologę privačiai, gal metus laiko. Bet kažkuriuo momentu viskas ėmė ristis žemyn, nebe sugebėjau išpasakoti visų savo "keistenybių-nenormalybių", todėl nekeista, kad terapeutė man ir negalėjo padėti. Tiesiog pradėdavau verkti ir jokio rišlaus sakinio nebe suregzdavau....

as laukiu laisko is mitybos sutrikimu klinikos... UK ne viskas taip paprasta. daug kas nemokamai, bet laukti eilese tenka ilgai ir nuobodziai. ne visada sulaukiama norimos pagalbos. nuo rugsejo menesio tasausi su mazuoju, kad kalba paziuretu, laukiam terapeuto, o jie vis isradineja dvirati, vis atsiranda kazkokios kitokios apziuros. laiko gaisinimas, bet sukandi dantis ir lauki...
jau turbut praejo gerokai virs 2menesiu kai paprasiau pagalbos pas savo bendros praktikos gydytoja. Jis issiunte mano popierius i musu savivaldybes protiniu sutrikimu skyriu. su jais susitikau pries 2sav. kruva klausimu atsakiau ir tada buvau paklausta, kokia priezastis del ko kreipiuosi? moteris, kuri uzrasinejo atsakymus neturejo zalio supratimo kas yra bulimija, kokie jos pozymiai. kol nepasakiau, kad man negerai, kad man reikia pagalbos kuo greiciau arba mirsiu, tada sulaukiau atsakymo, kad taip, gal ir reiketu man pasikalbeti su mitybos sutrikimus gydanciais psichologais....... supykau, nes maniau, jog jau sulauksiu pagalbos. dabar vel laukimas..... kol popieriai pasieks tinkama ligonine. kol mano byla bus paliesta. kol sugebesiu susitarti del susitikimo ir tada... tada galiu tik melstis, kad sutiksiu zmones, kurie i mano liga ziures ne pro pirstus, kurie sugebes padeti, nes nors ir verkiu, nors zinau, kad negerai darau, bet siandien uzkandziaudama vistiek du kartus save radau toj pacioj stadijoj- su pirstais gerkleje. nebuvo pirepuoliu, neryjau iki visko istustinimo, bet... negalejau pakelti jausmo, kad mano kune yra maisto, kurio nevalgyciau. kalbejau telefonu ir valgiau. lesiojau po truputi, kol pajutau, kad visas pokelis mazojo bandeliu mano skrandyje......

Ellenyte, labai liudna kad gydytojai, psichologai ne visagaliai.. O tai kokia situacija dabar? Pas tave buvo anoreksija?



Mazhulinka, as nesitikejau kad UK i valgymo sutrikimus taip pro pirstus ziuri .. Galvojau cia Lt toks atsilikimas .. Birzeli kraustysiuosi gyventi i Londona, ir kaip tik galvojau, gal cia organizuojama kokiu savitarpio pagalbos grupiu, labiau isvystytas gydymas ir pan. Na bet visgi cia tik pradzia, kaip supratau, ta moteris ne psichologe, gal nukreips i tikrai gerus specialistus ..

gal butent Londonas ir kaltas... daug zmoniu, daug serganciu, visur eiles ilgiausios. kai kazkokios rimtesnes paprasai reikia moraliskai nusiteikti bent 6men laukti, todel kartais zmones ir skundziasi vos ajute menkiausia skausma ar simptomus, neszino, kokia tvarka...
nezinau, per anksti dar sakyti ar suteikta bus naudinga ar ne... tik sakau, mane labai sokiravo, kad zmogus, kuris dirba prie psichikos sutrikimu man uzdavinejo tokius klausimus, kad pasijutau lyg pati save diagnozuociau, jokio supratimo.. kaip suprasti klausima: "ko tikiesi is sio musu susitikimo?". jis nuskambejo pora kartu. argi nesimato, kad man beprotiskai reikalinga pagalba?? zmogus tau sako, kad vemia kasdien, nekencia saves, ar dar kyla klausimas ko tikimasi is susitikimo??? as toki darba galeciau dirbti.. uzrasineti faktus ant popieriaus lapo su jau surasytais klausimais ir sedeti be zalio supratimo apie ka eina kalba, klapseti ausimis ir klausineti, ko pacientas tikisi...
Tas pats su bendros praktikos gydytojais, as dazniausiai per google susirandu visas imanomas ligas ir paskui klausineju, ar man negali buti tas ar anas, nes jei nueini nepasikaustes dazniausiai padaro minimalia apziura, israso antibiotiku arba isvis paleidzia muses nekandus... su savo mazuoju minu slenkscius beveik kas savaite nuo to laiko kai i darzeli pradejo eiti ir prasidejo nesibaigiancios slogos ir kosuliai. tas pats atsakymas- viskas gerai. jei taip sako, tada gerai... jei vaikui kas komplikuosis nebusiu apkaltinta, kad vaiku nesirupinu...
tai va... vakar lyg persilauzima pajutau, bet gal dar anksti sakyti.. bet toki alki vidurnakti pajutau... fizini, ne psichologini. susipjausciau obuoli, papaja, uzpyliau saukstu aviziniu dribsniu, vandens, isviriau kosytes ir suvalgiau be grauzaties visa dubeneli...
truputi apleidau sporta, jau vakar energijos buvo daug, bet uzsisnekejau su mama, paskui buvo per velu... siandien tikrai bent valanda paprakaituosiu.

Aš toks sezoninis atvejis: žiemą turiu binge eating'ą ir depresiją, o vasarą - anoreksiją ir hiperaktyvumą, todėl esu vaikščiojantis jo-jo efektas. Va ir dabar jau kelias savaites neviršiju 500 kcal ir sportuoju, žinau, kad negerai darau, bet svorio kritimas - vienintelis galiojantis argumentas mano nesveikoms smegenims Beje, nors niekada nesu vėmus, taip pat turiu problemų su dantukais, nes jie arba negauna reikiamų medžiagų, arba mirksta cukruj... Greitai ir aš kraustysiuos į UK, bet ne į Londoną, gal pavyks ten kokia savitarpio pagalbos grupę surast...
Oj, mergaitės, labai tikiuosi, kad mes visos pasveiksim, nes nėra žmogaus, kuris būtų nusipelnęs gyventi tokiam pragare. Nepamirškit nuotaikom pasidalint forume