Įkraunama...
Įkraunama...

bulimija - anoreksija

QUOTE(noriuzako @ 2010 04 13, 19:33)
Laikykis, aš ryt mėginsiu su vandeniu ir obuoliais prabūt  doh.gif

Aš tau patarčiau gal ne su obuoliais draugaut, man tai nuo jų kažkaip alkis kyla + dar po vakarykščio rijimo - pilvą pučia , tiesiog šiandien nieko kito po ranka nebuvo... su kokiu natūraliu jogurtu būtų buvę lengviau.
Atsakyti
QUOTE(Ellenyte @ 2010 04 13, 20:41)
Aš tau patarčiau gal ne su obuoliais draugaut, man tai nuo jų kažkaip alkis kyla + dar po vakarykščio rijimo - pilvą pučia , tiesiog šiandien nieko kito po ranka nebuvo... su kokiu natūraliu jogurtu būtų buvę lengviau.

Tas tai tiesa, anksčiau darydavau su obuoliais, man irgi alkis labai kildavo, mėginsiu su kokiu kefyru... g.gif
Atsakyti
Sveikos mergaitės, mirksiukas.gif
vis skaitinėju šią temutę ir nedrįstu pati parašyti blush2.gif susikūriau naują anketą, nenoriu, kad kas atpažintų, sužinotų mano problemas blush2.gif
mano problemos gal nėra tokios didelės kaip jūsiškės, bet ką jūs rašot man taaaip artima... doh.gif vemiu labai retai, na bent palyginus su jumis, maždaug 1-2 kartus į savaitę, būna ir dar rečiau, nesu priklausoma nuo vėmimo, bet geriu laisvinačius daaug laiko, pasiteisindama galiu pasakyti, kad juos geriu ne dėl svorio, o dėl to, kad nuolat skauda pilvą, negaliu nueiti į toletą doh.gif mintys apie svorį manęs neapleidžia niekad schmoll.gif galvoju apie tai ištisai verysad.gif tai žudo mane, stengiuosi tramdyti save, bet neišeina. Apie tai nenoriu kalbėti net su artimiausiomis draugėmis, bet čia manau galėsiu išsilieti biggrin.gif labai noriu palaikyti jus, žinau ką jūs išgyvenat, bet beveik niekas nežino ką išgyvenu aš verysad.gif
Atsakyti
šir2ke, sveika prisijungus. Galėsi čia išsilieti tikrai, palaikysime tave, čia mes suprantame, kaip jaučiamės kiekviena ir ką išgyvename... smile.gif

O aš šiandien ryte nervinausi prieš lietuvių įskaitą, puikiai laikiausi su dviem stiklinėm kefyro. Po kalbos leidau sau atsipalaiduoti - suvalgiau pietus ir vafliukų porą, vis dėl to vėliau kaltė užpuolė ir ėjau į WC. Ką tik iš psicho grįžau, kalbėjom daugiausiai apie jausmus užpuolančius valgant ar jausmus prieš tai...
O grįžusi tokia pikta pasidariau, susipykau su tėvais per porą sekundžių ir jaučiuosi visiškai nereikalinga... Et... nebūtų jų vėl eičiau ėsti... verysad.gif
Atsakyti
sir2ke, sveika prisijungus, balionelis tau 4u.gif

noriuzako, o tavo tevai kiek suprantu zino apie tavo problemas, zino, kad del to pas psichologe vaikstai? tada turetu suprasti... jei zinociau, kad mano artimieji turi blogus santykius su kazkokiu maistu, tikrai jo niekada nenesciau i namus, kad ir kaip man paciai tai skanu butu. sveciams galima kokia ipakuota dezute saldainiu laikyti. pastebejau, kad "proginiai" saldainiai, ar graziai ipakuota sausainiu dezute pas mane galetu stoveti, nes man geda butu ja atidaryti..

as nesuprantu tik vieno... kaip tevai nepastebi tokios problemos kaip bulimija... juk ne vien is parduotuviu nusipirkta maista ryjam. priepuoliai uzeina ir namuose, dingsta nezmoniski kiekiai maisto... ar tai tik neigimas? bandymas atsiriboti, nuo akivaizdios problemos? baime atsisesti ir rimtai pasikalbeti su savo vaiku?

mano svorio problemos prasidejo labai lengvai... buvau dar mazas vaikas, gal 9 ar 10ties metu. tevas pinigus laikydavo sau... namams tikrai mazai skirdavo. kisenese visada budavo bent 1000lt, kartais ir daugiau, tad as, kadangi jauciausi nuskriausta, nes tokio dalyko kaip kisenpinigiai pas mus niekada nebudavo, pati sau juos pasiimdavau. norejosi daugiau drabuziu ar zaislu, bet tada mama klaustu is kur. pirkau uz tuos pinigus tai, kas nematoma... ka galima susigrusti i skrandi.. bandeles, sokoldai, keksiukai... eidavau su maisu skanestu, atsisesdavau po balkonu ir rydavau... kol visko neistustindavau. bet velgi, buvau vaikas, kisdavau popierelius ten, kur mama lengvai atrastu, bet tai buvo vietos, kur niekas kitas nesedetu ir nerytu. bet velgi, niekada nebuvau paklausta is kur tai atsiranda... maistas dingdavo. nusipirkdavom pvz. vafliu pokeli, pasidalindavom, o man negana... pavogdavau ir mamos pasilikta dali, surydavau... bet del sito galima kaltinti vaikiskuma... nora saldumynu...
kai pamaciau savo nuotrauka tada ir supratau, kad esu ne tokia, kokia noreciau buti. visada maciau, kad esu storesne nei klasiokes, geda budavo persirengineti, geda eiti i klases medicinines apziuras... sverdavau apie 10kg daugiau nei klasiokes...
bet ta nuotrauka turbut ir pristume prie bulimijos. kol viena vasara valgiau tik obuolius ir uogas, numeciau tuos nelemtus lasinius iki tokio svorio, kokio esu dabar. visi drabuziai krito... susilaukiau daug daugiau demesio, pasitikejimas savim kilo, bet.. atejo ruduo, paskui ziema... pasikeite racionas, grizo bulimija, grizo ir svoris...

vakar... net pati savim slykstejausi... tik MB pro duris ir puoliau esti.. lyg kas butu laikes uzrakines ir isleides is narvo, kaip zveris puoliau prie maisto.. pastebejau, kad po to, kai pradejau gerti vaistus galiu kontroliuoti save daugiau, nera tokiu apsiryjimu, kad atrodo, jog tuoj plys skrandis, kad tuoj sprogsiu, bet viskas prasideda nuo rugines duonos riekes su medum, tada jau majonezo ir surio kalna ant jos uzdrebiu. sausi pusryciai, bananai, jei tik yra- duona, saldumynai. viskas, kas jau pagaminta, ko nereikia sildyti, kepti ar gaminti. miltu net neperku, nes zinau, kepsiu blynus ir paskui iki pamelynavymo ta mase ziaugciosiu..
tik baigiau vemti pirmaji karta ir vel prisigrudau ko nereikia, ir vel tas pats per ta pati...

sir2ke, nenoriu buti bjauri ar bloga pranase, bet viskas prasideda nuo pavieniu vemimu, paskui jie dazneja... buna menesiai, kai visiskai nevemiu, kai tik nuvemiu ta persivalgymo jausma, o kartais tai kartojasi ir po 3kartus kiekviena miela diena. nors bulimija nera vien apie vemima. apsivalgymas ir nenormalus sportavimas, laisvinamuju milziniskos dozes bandant atsikratyti is saves maista priskiriama bulimijai. net nebutina vemti, kad butum diagnozuota sia liga. atsiunte man kruvas anketu uzpildyti, kad galeciau nunesti i VS klinika, viskas taip artima... tik depresijos klausimai man netinka, neturiu jos. MB paskaite ir pasiurpo... bet niekas negali suprasti to, kas dedasi musu galvoje, jei niekada tokiu problemu neturejo. mes galim tik viena kita palaikyti ir suprasti, nes visos kenciam si pragara. niekas nesupras, kodel budamos grazios save zalojam del "tobulumo"... taip slykstu viduj zinant, kad tas siekimas tobulumo daro daugiau zalos nei gero..

siandien ejau pas dantiste, kad nauja plomba idetu. nepasidariau nei vieno tirstuko. jauciuosi kaip tikra karve... sudorojau 35g juodojo sokolado, Lion batoneli, rugines duonos pora riekiu ir turbut dar nezinia ko, nes nebeatsiemenu, gyvenu lyg iliuzijoj, pamirstu ka valgau, jei tai nebuna apsiryjimas... ir dabar mastau ka cia suedus ir isvemus. nenormalu... tikrai mielai prisikepciau blynu ir vemciau. itampa viduj jauciu. negaliu prisiversti net sportuoti verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mazhulinka: 14 balandžio 2010 - 18:56
sveikos, merginos.. turiu as psichologiniu sutrikimu kalbant sia tema sad.gif nevemiu, bet esu turejusi tokiu minciu ne karta, kai prisirydavau.. dabar esu "ant dietos" ir kaskart pabaigus kokia dieta, soku ant kitos.. tokie susigriebimai man buna atsilus orams, kai pajauciu begalini nora sukusti. visa tai atrodytu niekis, bet esme tame, kad as nesveikai mastau.. del sulieknejimo man buna visiskai nusispjaut ant sveikatos.. jei sugebeciau, turbut badauciau iki nukritimo, kad tik suliekneciau. bunu uzsibrezus tiksla mesti kg kuo greiciau, jei matau, kad kg nekrenta, sustoja, viskas man jau depresija baisine, galiu sedet namuose ir zliumbt, bet dazniausiai susitvardau ir elgiuos lyg niekur nieko. grynos depresijos sau nepripaisyciau, netgi sakyciau esu gana didele optimiste..
bet depresiniai priepuoliai istinka..

siuo metu esu susigriebus su tom dietom ~2,5 menesio. zinau/tikiu, kad numesiu kg, bet mane neramina tai, kad as labai bijau valgyti.. i burna imestas fermentinio surio gabaliukas ar arb.saukstelio dydzio mesos gabaliukas man gali sukelti panika. netgi obuolys gali sukelti panika.. kcal kiekis i diena buna iki 800.. gal maziau.. kaip kada.. turiu bepotiskai didele kaloriju baime.. sad.gif dabar man 23 metai, bet sitie begaliniai norai/etapai numesti svori prasidejo nuo kokiu 13kos metu.. kai vasaras leisdavau kaime, ir matydavau, kad pussesere yra kudesne uz mane. nors pati nebuvau stora, jauciau skirtuma, o ta skirtuma zodziais man issakydavo ji.. pradejau stresuoti, o stresas tesiasi iki siol..

as kiekvienais metais tai liekneju, tai storeju. pernai kaip ir kasmet buvau sukudus, gyvenau sau laimingai, paskui pradejau esti, ryti, persiedineti, kol viska ataugau.. ir sitas maratonas kartojasi nuolat.. negaliu atsikratyti baimes maistui. prisipazistu - noreciau nebijot, bet taip pat noreciau ir toliau neest. o atsikratyti tos baimes man reikstu - pradeti edimo maratonus. kcal skaiciu didint bijau, nes zinau, kad tada kg isvis nekris...
truputi issisakiau, rasiau visas mintis, kurias siuo metu jauciau (todel gali buti nesklandu)...kazkuria dalele palengvejo...


dar norejau papasakot apie apsiedimo priepuolius...budavo, kad baisiai nervuojuos, jei kas nors yra virtuvej, o mane yra istikes tas priepuolis, kai noriu viskas suest, viska suslamst.... kai tik is virtuves iseidavo koks namiskis, viskas - as jau stoiu virtuvej ir kisu sau viska i burna, kisu kisu, kad net pati nesuprantu, ka darau.... o supratus toliau kisu ir suprantu, kad blogai darau, pradedu save kaltint...iseinu is virtuves.. veliau apsiraminu irvel griztu i virtuve, galiu saukstais valgyti tiesiai is puodu/keptuviu/saldytuvo....tragedija tikra... kartais atrodydavo, kad viska atiduociau, kad tik apsiryciau.. tokiom akimirkom, jei kas budavo virtuvej, as mintyse keikdavaus ir nekesdavau to zmogaus, kuris man "neleidzia apsiesti"..........
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo skaityta: 14 balandžio 2010 - 21:11
Apie problemas tėvai žino, prieš porą mėnesių sužinojo. Žino ir kad pas psichiatrę vaikštau, nebegalėjau slėpt, nes neturėčiau pinigų už konsultacijas, kaip ir už paskirtus AD. Tačiau jie vis tiek nesuvokia ką aš jaučiu, jie perka maistą, nes mano, kad aš mažai valgau (prie jų man gėda bet ką valgyti, be to matomai prisimena mano valgymo ypročius, kurie buvo anoreksinėj būsenoj). Šiandien kaip tik su gydytoja šnekėjom, kad gal reikėtų, jog mane kontroliuotų mama ar tėtis, kad užėjus norui valgyti pasisakyčiau ir kad jie padėtų nukreipti dėmesį - iš dalies sutinku, gal ir reikėtų, bet kita vertus negaliu... Nežinau, kas mane stabdo, apie šitas problemas su jais aš iš vis beveik nešneku, man be galo gėda... Gal dėl to ir laukiu, kol greičiau išvyksiu studijuot, kur jų nebus, jie nekontroliuos...

Apie didelius maisto kiekių dingimus - anksčiau tikrai net neįtardavo, galvodavo, kad mano brolis suvalgo - jis apetitu nesiskundžia, bet kūdas kaip šakalys... Dabar manau, kad įtarinėja. Bet kad ir jie bando kalbėt su manimi apie tai, aš su jais nešneku. Tuoj pat susinervinu, kyla didelis pyktis, sakau kad viskas gerai atsikabinkit ir lekiu į savo kambarį...

Nuo ko man problemos prasidėjo - vis dar nerandu. Gal būt tai buvo fanatizmas sveikos motybos, peraugęs į anoreksiją - nežinau. Bet tas peraugimas į besaikį svorio kritimą turi turėti priežastį. Kaip su psichiatre šnekėjom - aš mečiau svorį, nes su vis mažesniu, jaučiausi vis laimingesnė, reiškias prieš tai, kažkas mane vertė nelaiminga, bet kas aš nežinau... Dabar galvoj irgi vien tik svoris... Aš labai bijau būti stora, labai verysad.gif Nors dabar ir taip sau storoka atrodau, bet netgi gydytojai esu pareiškus, kad jei labai sustorėsiu, nematysiu prasmės gyventi... unsure.gif Visa tai privedė ir prie depresijos, visiška apatija viskam, nenoras visiškai nieko daryti, savęs nekentimas, nemiga, tieisog vegetavimas... Dar buvo užėjęs ir savęs žalojimo periodas - pjaustinęjausi kojas... ir man nesvarbi mano sveikata, dabar net gi tas pats ar ašateity galėsiu vaikų turėti, galvoj vien tik svoris... Ir kam visa tai... verysad.gif

mazhulinka, ir man užeina, kad tik lieku viena namie, ir atrodo as pats jausmas 0 jų nebėra, galiu valgyt ir leki ir kuo greičiau viską kemši - duona, medų, pieną, dribsnius, sausainius, karštus sumuštinius su sūriu - viską ir kuo greičiau, o tada valanda tualete... Dar pasitaiko, kad gerai išsivėmus neištveriu ir po pusvalandžio vėl einu valgyt ir vėl vemt... Visiškas absurdas... Norėčiau kad mane uždarytų kažkur ir maitintų kaip kokį šunį - tam tikru laiku ir tik tam tikrom porcijom
sad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo noriuzako: 14 balandžio 2010 - 21:15
tarp kitko esu gerus lida, meizitanga, reduktili ir taip toliau ir taip toliau...... doh.gif ir dabar dar geriu kartais...

merginos, stiprybes jums 4u.gif mes issikapstysim 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(skaityta @ 2010 04 14, 22:04)
sveikos, merginos..


truputi issisakiau, rasiau visas mintis, kurias siuo metu jauciau (todel gali buti nesklandu)...kazkuria dalele palengvejo...

as mintyse keikdavaus ir nekesdavau to zmogaus, kuris man "neleidzia apsiesti"..........

Sveika, prisijungusi 4u.gif
Uoj kaip tas jausmas gerai pažįstamas, kai nori, kad nebūtų žmonių ir netrukdytų kimšti, tuomet taip pikta, nežinai kur dėtis doh.gif


QUOTE(skaityta @ 2010 04 14, 22:19)
tarp kitko esu gerus lida, meizitanga, reduktili ir taip toliau ir taip toliau......  doh.gif ir dabar dar geriu kartais...

merginos, stiprybes jums 4u.gif mes issikapstysim 4u.gif

O ar tie prieparatai kuo nors padeda?(neslpėsiu ir apie juos vis pamastau, bet kiek pesimistiškai žiūriu, tai niekad ir nebandžiau)
Keista tačiau, dėl išsikapstymo - vis mažiau tikiu, jog nuo to galima pabėgti, kažkaip atrodo, jog šitas dalykas visam gyvenimui, bet tikiuosi, kad bent šios problemos intensyvumą įmanoma mažinti g.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo noriuzako: 14 balandžio 2010 - 21:46
QUOTE(noriuzako @ 2010 04 14, 21:29)
Sveika, prisijungusi  4u.gif
UOj kaip tas jausmas gerai pažįstamas, kai nori, kad nebūtų žmonių ir netrukdytų kimšti, tuomet taip pikta, nežinai kur dėtis  doh.gif
O ar tie prieparatai kuo nors padeda?(neslpėsiu ir apie juos vis pamastau, bet kiek pesimistiškai žiūriu, tai niekad ir nebandžiau)
Keista tačiau, dėl išsikapstymo - vis mažiau tikiu, jog nuo to galima pabėgti, kažkaip atrodo, jog šitas dalyka svisam gyvenimui, bet tikiuosi, kad bent šios problemos intwensyvumą imanoma mažinti   g.gif

jei atvirai tai ir as netikiu, kad nuo to galima issikapstyt..nebent tureciau daug pinigu ir tada galeciau pirktis tik sveika maista, darzovytes ir pan. dar lankyciau sporto kluba, tai manau subalansuotu viska, ir svoris neturetu kilti, o tas perteklius, kuris butu nukrites, nebesugriztu.. dar turetu buti daug aktyvios veiklos, megstamas darbas.. viskas pozityvu aplink. bet kadangi gyvenime daug streso, nezinau, ar pavyktu..
nu ir sumaliau cia as... doh.gif
o preparatai tai kaip kurie... tiesiog kazka smegenims padaro, kad apetitas dingsta, tada persirijimu nebuna... bet kiek man preparatu veikdavo, tai trumpai.. po kokia savaite ar dvi..
Papildyta:
dar norejau paklaust, ar apsimoka eiti pas psicho del tokiu bedu? g.gif ka jie man patartu?..

ir dar - man anoreksija ar bulimija? jeigu ka, tai as antsvorio turiu tikrai, nesu ta, kuri yra pagaliukas ir nori vis dar liekneti..
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo skaityta: 14 balandžio 2010 - 21:35
QUOTE(skaityta @ 2010 04 14, 22:39)
dar norejau paklaust, ar apsimoka eiti pas psicho del tokiu bedu? g.gif ka jie man patartu?..

ir dar  - man anoreksija ar bulimija? jeigu ka, tai as antsvorio turiu tikrai, nesu ta, kuri yra pagaliukas ir nori vis dar liekneti..

Na, mane įkalbėjęs žmogus, sakė bent jau bandyti... Tikiuosi, kad gal kažkiek padės, keista tačiau dabar(jau apie tris mėnesius einu) įpratau prie psichoterapijos ir net gi laukiu tų pokalbių su psichiatre, kažkaip geriau išsipasakojus. Analizuojam, gal atrasiu nuo ko visa tai kilo... kartais galiu susigaudyti, kodėl vemiu, ko bijau, kiek labiau savyje susivokiu. Bet psichoterapija sako labai ilgas gydymas. Be to dėl depresijos - ji išrašė antidepresantus, kurie irgi kiek kelia nuotaiką, be jų nežinau kaip būtų buvę vienu metu, kai net nenueidavau ten, kur privalėdavau eiti, nustojau net mokytis, sunku susikaupti buvo...

O ar tau anoreksija ar bulimija - sakyčiau kad kaip ir mišinys, nes aš kai anoreksinėj būfenoj buvau - nepersivalgydavau, ir vis mažiau valgiau na aišku per mažas svoris ir sveikatai atsiliepė. Paskiau aiškiai prasidėjo persivalgymo priepuoliai, po kurių sekė badavimas - jau tai manau buvo bulimijos pradžia. Ir aišku paskiau vėmimas. Ir visose tose stadijose - intensyvus ir sekinantis sportas. Pas mane viskas aiškiai labai skyrėsi
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo noriuzako: 14 balandžio 2010 - 22:00
Pas mane anoreksiniu pozymiu galima labai daznai atrasti... po nestumo turbut vos ne anoreksija ir sirgau. maisto vis daugiau mazindavau, pradejau kiekvieno kasnio bijoti.. bet matyt turejau pakankamai sveiko proto po 3ju menesiu sustoti save skrupulingai kontroliuoti. budavo taip... nors ir dabar griezciau save paemus i rankas tas pats... sau leidziu valgyti tik tiek, kiek kaloriju pvz. ant elipsinio sudeginau. tad prakaituodavau po 1,5val kad sudeginciau 500kcal ir uzsitarnauciau ta maista... lyg turiu dirbti, jei noriu valgyti, kitaip tai didziausia nuodeme, nesekme...
parduotuvese tragedija iki siol, ypac jei viena apsipirkineju. kilnoju prekes po simta kartu, ziuriu sudetis, dedu i krepsi, apsisuku, padedu atgal ant lentynos, nes tai per daug kaloringa ar per daug cukraus/ druskos/ riebalu. del to ir pradejau valgyti kuo daugiau darzoviu ir gerti naturalius vaisiu+ darzoviu kokteilius. tai man duoda daugiau laisves. nebijau tokio maisto, ko negaliu pasakyti apie duona ar jogurtus. beveik visi jau pagaminti maisto produktai mane siuncia tiesiai i vemimo liuna...
kai sau gaminu ir zinau kas ieina, kaip pagaminau, nesvarbu kiek kaloriju, bet jauciuosi daug saugesne. tai turbut dalis kontroles... kas mane prilaiko nuo anoreksijos- normalaus kuno svorio samprata. nemegstu riebalu, bet negaleciau pakelti minties, kad ant manes kabes visi drabuziai. manau tai labai didelis skirtumas skiriancias anoreksikes nuo bulimikiu. tas fanatizmas buti kauletai. as to nenoriu. noriu buti liekna, tragiskai bijau sustoreti, bet nenoriu buti kuo lieknesne.
Atsakyti