




Su savo slapta tragedija esu vienų viena, tik pora artimiausių draugių težino kiek kamuojuosi...Bėda ta, kad aplinkiniai nėra pamišę ant kūdumo, jie yra normalių sudėjimų - tad niekaip nesupranta, kodėl nepriimu savęs apkūnesnės.Vyras išvis knisa, nes sverdama 60kg aš jam nebegraži, su ilga nosimi ir didelėmis alkio akimis.Tipo 80 - 90kg aš jam pati gražiausia


O apie tas pagalbas...Visą gyvenimą juk nestovės Kažkas, ir nevaldys mano mitybos ar minčių.Psichol. užduotis yra Padėti suprasti, susivokti ką jauti, išgyveni ir kaip tai spręsti.O pacientas jau tik Pats turės eiti tuo keliu - savo suvokimo ir problemos sprendimo.Specialistas eis šalia, kaipo pagalbininkas, patarėjas.Ir jo nebus , tarkim, 22 val. vakaro, kai po sunkios dienos, po vaikų zyzimo, po barnio su vyru - palūši, ir nuvarysi į šaldiką apsiryti.Pas specialistą geriausiu atveju nueisi tik kitą rytą(ir tai, turėsi būti labaiii jau moki klientė, kad pirmai skirtų tau vizitą) - prasielvartavusi pusę nakties, kad vėl neišlaikei ir svarstyklės rodys papildomus porą kilų.Ir joks specialistas nenuims To šūdino jausmo, kad ir vėl palūžai...Jausmą išgyventi turėsi pati - kolei neįsisąmoninsime vienintelio dalyko: ar kitą kartą ir vėl norėsiu taip šūdinai jaustis...?
Ir tai ne mėnesio klausimas.Tai viso gyvenimo darbas.Nes nukritęs svoris gryžta - taigi, karusėlė sukasi ir sukasi

Gal užmėtysite mane akmenimis, bet mums Niekas nepadės, kol nesuvoksime, nenusibrėšime tikslių ribų - ko mes išties norime ir ko mes siekiame

Sakykime, aš tiksliai žinau, jog noriu kad mano visa endokrininė sistema būtų čiki, kad būčiau nepaveldėjusi to geno kaupti riebalus apatinėje kūno dalyje(kriaušės tipas).Bet tai jau neberealu, nes esu suaugusi ir mano organizmo nebepertvarkysi.Telieka suvokimas, jog savikontrolė turės lydėti visą gyvenimą.Suprantu, kad esu pasirinkusi lengviausią ir kenksmingiausią būdą - nevalgymą ir savęs alinimą.Teisingai maitintis yra nerealiai sunku.Tad kolei kas man lengviausia nevalgyti...