Išdaviau žmogų. Tokį žmogų kurį užvis labiau mylėjau... Aš tokia šlyksti... Štai ką padarė tas "Mielas", "Geras", "Brangiausias pasaulyje" vaikinas.. Sakysim brolis, kuris niekada nuoširdžiai manęs taip ir nepaklausė kaip man sekasi...Ar gerai jaučiuosi... Rodos sakau, kad jis man yra niekas, kad jo beveik ir nepažįstu, bet savęs apgaudinėti tada buvo neverta. Pažįstu, jis man reiškia labai labai daug, aš jo niekada nepamiršiu...Kiti žmonės tik numoja ranka "Užmirši".. Užmiršiu ? Kada ? O kiek dar jo galima prašyti, jog nepyktų... Jog suprastų mane... Atrodo jau atsisveikinau su juo, bet ne ir vis, dar ne...
Žmogų kurį išdaviau - brangiausią pusseserę pasaulyje, pačią mylimiausią, aš atsimenu su šypsena veide... Gera.. Geresnė už patį Angelą, o mano vadinta Ragana. Ir kodėl viskas dėl jo... Dėl to taip tariant mano "brolio"... Taip turėjau tikrai GERĄ brolį.. Ir nors jis buvo toks, tada aš jo būčiau neiškeitus į nieką... Pats brangiausias, pats geriausias... Jo akyse aš savo brangiają pusseserę apjuodinau kaip imanydama.. Jis - ją mylėjo.
Dabar, nors netiek daug laiko praėjo.. Labai mažai... Aš gailiuosi dienų.. Kurias išmainiau į jį - "brolį". Begalinis ilgesys brangiosios pusseserės.. Ir jau visai kitoks mano gyvenimas, bet vis dar, vis dar myliu tą "brolį"... Regis mano širdis to pamiršti negali.. Kodėl - nežinau. Gal, nes prisirišau prie jo.. Gyvenu. Skaudą širdį, griaužia sąžinę, bet gyvenu. Ko gi Jis vertas ? Ko ? Ko vertas tas "brolis" ? Kaip jis ir pats sakydavo "Esu beširdis...". Gal sakė tiesą, bet nevisai. Širdį Jis turėjo, ir labai gerą.. Tik savo širdį jis buvo užrakinęs ir jos neatvėrė. Ir ką jis pasakytų jei pats žinotų kiek dėl jo verkta... Kartais kelias ašaras dar išlieju.. Draugės sako "Neverk dėl jo, jis nevertas", nors kartais verkiu nei ne dėl jo, tiesiog tai įsivaizduoju. Liepiau pati sau gyventi iš naujo... Viską pamiršti.. Bet tai labai sunku - pradedi - ir vėl susmunki.
Iš to išmokau, kad ašaros nepadeda. Tik žlugdo Tave.. Liūdesys, taip pat nebaisus - jis labai silptnas. Vienatvė - kartais padeda pabūti tyloje... Prarasti žmonės mintyse lyg sako "Gal dabar jau supratai ką reiškia prarasti artimą"...
Pamažu akyse isižiebia Laimės kibirkštėlės - Ji ir vėl aplankė mano Sielą !!

Aš Esu Laiminga, o Jūs ?
