QUOTE(Site @ 2011 01 01, 22:29)
Aš iš tokių moterų, kurias reik mokėt "suvaldyt".. Nei vienas mano pažįstamas bendraamžis to nepajėgtų, nes jau vien mano požiūris į juos toks, kad jie niekuo už mane nepranašesni, reiškia galiu valdyt ir daryt ką noriu.. O į vyresnį su didesne pagarba žiūriu ir būnu santykiuose moterimi, o ne vyru.. Na mano verdiktas: visokių bandžius, bet galų gale supratau, kad tokiam charakteriui kaip mano tinka tik vyresni ir su stipriu charakteriu vyrai, nes niekaip negaliu savęs perlaužti ir žiūrėti į dabartinius bendraamžius kaip į autoritetą, o ne kaip į aukas..
O sakykit koks 20metis ryžtųsi "terliotis" su savo drauge taip? Kur lengviau, ten ir bėga.. Virš/apie 30 metų vyrai jau visai kitaip moteris vertina, nes jau ir šeimą kurt laikas ir moteris kuo sudetingesnė, tuo įdomesnė tampa.. Aišku yra ir daug išimčių.. P.S. su moteriška gimine pas mane tas pats, draugės iš esmės visos vyrensės yra ir geriausiai jaučiuos kompanijoj kur publika už mane kokiais 10m vyresnė, tada ir bendrą kalbą randu ir požiūris į žmones kitoks

Skaitau ir nesuprantu, o kur jūsų tas tikrasis AŠ. Ta tikroji jūs. Nes aprašote taip, lyg jumyse gyventų 2 visiškai skirtingi žmonės. Kur jūs jaučiatės savimi - nesuvaldyta, nenuraminta ar kaip tik atvirkščiai - sutramdyta?
O, kad santykiuose nėra konflikto - negerai. Kur išsiliejate, kaip sprendžiate problemas? Juk būti amžinai nugesintai kažkieno protingesnio, gudresnio, anokia laimė.