Angelėlių mamyčių pašnekesiai

Kokiam tam miestely gyveni, aš irgi ne pačiam didžiausiam 

Tai angelėlį turim ir mes. Istorija mūsų tokia : nėštumas buvo lengvas ir puikus, viskas klostėsi gerai, sveikata puiki. vaikį savo kai pradėjau vest į darželį, tai iš viso atsipūsdavau namie. Artėjo lapkričio pradžia, gimdymo data taip pat. Kiek pažįstamų turėjo gimdyt vėliau už mane, visos pagidmė, aš vis dar negimdžiau. Lankiausi pas gydytoją, viskas gerai, laukiam. Ėjau iš proto, niekaip nesulaukdama gimdymo. Atėjo mano gimimo diena, lapkričio 21, dar negimdau, nors turėjau gimdyt mėnesio pradžioj. Nusprendžiau pasidaryti sau dovaną, nuėjau pas visiškai kitą ginekologą, jis padarė echo, tai kai pasakė rezultatus, vos nenuvirtau nuo tos lovos. Gydytojas, kuris nieko nežinojo apie mano nėštumą, sako, kad mano vaisius atitinka 32 savaites, gimdyt reikėtų sausio pradžioj. Žodžiu, nerealiam šoke, rytojaus dieną nulekiu pas savo gydytoją, Jo sako, neklausyk tu jo, ką jis supranta. dar pažiūri, vandenų norma, truputį mažėja bet viskas gerai. Aš visai susiparinusi, pasiskambinu į klinikas, susitariu su gydytoja ir po poros dienų aš jau Kaune. Gydytoja apžiūri, padaro echo ir akys matau jos vis didėja. Mano širdis lipa lauk. Sako viskas, ryt ryte gimdom, vandenų nulis. Nors prieš porą dienų mano gydytoja sakė kad viskas gerai. Vieną siaubą jau išgyvenau, dar laukia. taigi ateina rytas, šutinam į gimdyklą, geriau pasijaučiu, nes labai gražu    Gimdymas laaaabai lengvas. Svajojau gimdyt su epidūru, deja, nespėjo nieko. 9 val prakirpo pūslę, kurią vos ėjo prakirpt, nes buvo supliuškusi, o vandenų neišbėgo nei lašelis. Siaubas antras, nes nežinia kaip ten vaikelis. Porą sąrėmių, tarp kurių dar sugebėjau nusnausti ir 12,05 mūsų coliukė jau pas mus. Tiksliau ne pas mus, o pas masę daktarų, seselių ir t.t. Neverkė, tikrai neverkė. Trečias siaubas ir vis kartoju, neverkia, neverkia ....  išgirdau verksmą, širdis atsigavo, veltui ....

Nežinau ar tęsti, labai išsiplėčiau, bet tie įspūdžiai neišdildomi 

Papildyta:
tai gal užbaigiu temą 
Akušerė tik pribėgo prie manęs, parodė gumuliuką vystyklų, tarp kurių nespėjau įžiūrėti mūsų leliuko. paskui akušėrės klausiu, kas gimė, sako ar nesakiau. O per tą šurmulį niekam nė į galvą mums pasakyt kas gimė. Taip ir išbėgo su mūsų coliuke į reanimaciją.
Gal toliau nesiplėsiu, kiek kainavo, kol viską sužinojau. Esmė ta, kad mūsų mažulė gimė su Edvardso sindromu. tai daugybiniai organų apsigimimai. Sunkiausia mums buvo, kad ji nerijo maistelio, teko kiekvieną kartą maitinti per zondą. Išmokau viską daryt pati. pagyveno mūsų coliukė 4 mėnesiukus ir išėjo. O išėjimas buvo sunkus. Manau kad ir vaikui ir mums. Gulėjom ligoninėj, pasigavom kažkokią infekciją. Po poros dienų kažkas pasidarė, pakilo tempa, klykė šaukė nesavu balsu, ėjau iš proto nuo nežinios. Kiek vaistų nuo skausmo davė niekas nepadėjo. Taip porą naktų prasikankinom. Gydytoja sako eik pailsėk namo, pabūsiu su mažule. Dar vyrui liepė mane užrakinti ir išmesti raktą, kad pailsėčiau. Na ką, išėjom. 18 val gydytoja skambina, mažulei blogai. Atvažiuojam, įlekiu, guli mažulė, sesutė kažką su vata apie akytes valo, galvoju vėl lašiukus sulašino į akytes. Prieinu arčiau, mažulė gelsva. O siaube, mirusi. prima mintis, kodėl nebuvaom šalia, kodėl išėjau. Su ta mintim iki šiol gyvenu, vis pagalvoju, kaip būtų buvę, jei būčiau neišėjusi.

rasve, tu isvaziuodama  namo is ligonines tik palengvinai mazutes isejima ir nutraukei jos kancias,... patys brangiausi zmones negali iseit kai mes salia verkiam.
ir mano mazute isejo  netrukus po to kai mane iskele is palatos esancios prie reanimacinio i kita kliniku gala... kai ji mire apie 16val mane taip sueme miegas, kad as nuluzau ir prikele tik skambutis telefonu- pranese kad mire mazute...  klykdama begau pas ja per tuos kolidorius, taip pat grauziau save kodel nebuvau salia, nors pati buvau sunkios bukles su 40 temp

Jooo, tie koridoriai ir mano numindžioti. Eidavau kelis kartus per dieną, nešdavau pieną mažulei.
O pas tai irgi tokia kaip ir mistinė situacija buvo. Kažkaip gal kai kitas papasakotų, tai nepatikėčiau. Tada kai išėjau iš ligoninės, ėjau su drauge nusipirkti pakabuką ant grandinėlės. Viena sesutė buvo pasakiusi, kad jei kryžių nešioji, tai kryžių neši. Tada kaip tik buvo netoli 18 val. Ilgai rinkausi, kol pardavėja ištraukė iš kažkur vieną ir sako, čia gyvybės medis laimę neša. sakau, va šito man reikia. Dar pardėj nuėmiau kryžių, dėdama į piniginę sakau, viskas, užteks man tą kryžių nešt. Ir po kelių minučių sulaukiau lemtingo gydytojos skambučio.
Dabar kai pagalvoju, tai vis tik per daug gyvenime yra sutapimų 

oi mergos, skaitau ir asaru nesulaikau. mes tikrtai savo buvimu laikiem savo angeliukus! mano pupa mire ta akimirka kai pakviete ginekologe abziurai tai as dar tik atsitraukeu per kelis zinksniu, tada kazkas sulaike grizau o jios sirdelesustojo!

sendien idomius zodelius isgirdau i savo adresa, kad reike gimdit sveikus ir givus vaikus!!! va tokia as netikele vieno zmogaus akyse! taip sunku kad negaliu kaukt noresi, uzsidarit kokem rusi ir neislist. nekenciu zmoniu, sito zeuras, neteisingo pilno nepikintos pagezos ir pavido pasaulio!!!

sveikutės,tai šlykštu ir žiauru kas gali taip kalbėt,kaip galima kaltinti kai ir taip be galo sunku,kas taip kalba neturi širdies ,girdėjau ir aš visokių kalbu,bet tiesiai pasakyti niekas neišdryso,bet ir nereike ,nes laikui bėgant pats prisigalvoji visokiausiu dalyku,kas butu jiaigu butu tai savęs kankinimas bet nieko negaliu su savim padaryti.STIPRYBĖS JUMS VISOMS

pasako,pasakok, ir pasakok.... tikrai neatsibodai su mielu noru paklausism ir asaras kartu nubrauksim, kad tik lengveu butu!

taip ir as vakar prisizliumbeu ir sendien dar ryte nuslosceu asara. kazkaip paskutinem dienom labai sunku, o dar po vispkiu repliku, neko nesinori.

bim, bet kas tau taip replikuoja?.... man nesuprantama.... aš kažkaip į akis dar negirdėjau, tfu tfu tfu.... o už akių - nežinau.......
Bim, kaip taip galima?...

bim nekreipk demesio i tas snekas, jei kas ka blogo sako pasakyk, kad ir tau linkiu to paties... zinau kad skaudu, bet turi uzsiaugint sarvus... ir mum pasake ot gerai kad mire- nu ir ka , normalus zmogus to nepasakys... ir prie kuciu stalo anyta garsiai prie visu pasake-nieks negali man padovanot anukes, nurijau ta gumula ir toliau sypsojaus
bim, linkiu tau tu zmoniu pykciui but kuo laimingesnei, tegu jie is pasiutimo puciasi kol sprogs

zinai, o man tos replikos suteike jegu but laiminga. mane dziugina tai kad del musu laimingo(gal galima taip sakyt) gyvenimo seimoje daug kam taip kyla pavydas... as dziaugiuos kad nors taip galiu jiem atkersyt -budama laiminga

as dziaugiuos kad nors taip galiu jiem atkersyt -budama laiminga

saunuole!!! mum irgi visi pavidi darnuos seimoj, bet dabar dziaugesi ne vienas musu nelaime, na ir tegu paspringsta savo pavidais ir pikciu. laimingeuse turbut mano motka!

 

?.......................................

Tai angelėlį turim ir mes. Istorija mūsų tokia