QUOTE(zydra30 @ 2008 05 22, 16:36)
sveikute, as kazkaip i gimimo data paziurejau.
viskas aisku, gaila, kad su vyru nera paprasta. suprantama, juk tokie isgyvenimai seimoj niekad be pedsaku nepraeina. mes visos tai zinom. pamenu save ir vyra pirmom savaitem, man taip norejos buti kartu, atrode, gal ta tustuma maziau jausis, bet budavo dar sunkiau, nes nebuvo mums apie ka kalbeti. visos svajones, laukimas, ateitis buvo palaidoti. atrode, kad aplink mus tokia begaline tustuma atsivere. bet su laiku kazkaip lyg ir susitvarkem.
tikiuosi nenuliudinau taves labiau, kad taip uzklausiau. bet tavo paskutiniai zodziai turi vilties

"laikas parodys, tikiuosi, bus gerai..."
Nepergyvenk, aš taip ir supratau, kad tu į gimimo datą pasižiūrėjai... Be to, šiame skyrelyje dažniausiai kūdikėliai yra išėję.
Šiandien man jau daug ramiau, sunkiausia buvo prieš gimtadienį ir kelias dienas po jo. Mano vyras irgi geras, puikus žmogus... Be jo nežinau, kaip būčiau ištvėrus. Betgi kartais užknisa ir jis: pvz, antras mėnuo įjunko į internetinį kompiuterinį žaidimą, tai dabar parom žaidžia, nieko matyt nenori! O stogas tai man važiuot jau pradeda... Nežinau, kaip jį atitraukt: gyvenime taip anksčiau nėra buvę.
Nu, gal kaip nors atsikabins, protingas gi žmogus, rodos, ir ne piemuo jau...
Papildyta:
QUOTE(bim @ 2008 05 22, 20:29)
pas mus tai visokios nesamones nesibaigia! vyro broli paprasiau pakurt katila, tas pamirso atsukt kazkoki ventili ir uzvire katilas, ir namie neko apart manes su dukra nebuvo, ka daryt? skambinu vyrui jis ligoninei siulesisimineja, nekiale ragelio, dasiskambinau osviuj, tau tas pasake kad dar kelios minutes ir butu sprogimas

na zinokit taip persigandau kad net galva skelia! man sitie metai kazkokie baisus visais adzvelgeis! kaip prasidejo nuo nemirackos mirties tai ir nesibaigia! sako kad metai kurio vasario men 29 dienos buna labai nelaimingi, tai as pirma kart to isitikinau! greiciau pasibaigtu tie metai gal tada susitvarkis pas mus viskas! as jau nebezinau ka daryt!
Papildyta:
ne na kas darosi, kodel visos bedos ir stesei man ant peciu? nusbodo! kada as galiesiu tesiog ramei, be stresu didesniu leist savo denelias?
rankos driaba, net rasyt negaliu, toks jausmas kad virs bedugnes vaikstau pastovei!
Kiek teko su panašaus likimo žmonėms susidurti, tai beveik visiems pirmi metai po artimojo mirties būna košmariški visais atžvilgiais. Pas mus irgi pirmais metais po Aliuko mirties paeiliui sugedo beveik visi namuose turimi elektroniniai prietaisai, nesisekė su niekuo bendrauti, nebuvo darbo ir t.t. Net durys namie neužrakintos visą dieną vienąkart prabuvo, bet prasilaimėjo: tądien norėjau važiuot pas Aliuką, bet pakeliui neišlipau kažkodėl. O namie radau atrakintas duris... Laimė, niekas kitas nerado. O kiek visokių nemalonių smulkmenų (nors tada jos tokiom neatrodė) buvo, nesuskaičiuosi... Ir pažįstamoms likimo draugėms panašiai nesisekė arba nesiseka. Ne veltui liaudyje sako: "Bėda viena nevaikšto". Irgi viskas atrodė juoda, beviltiška, bet visgi viskas išsisprendė ar sprendžiasi, kad ir labai pamažu.
Taigi, Bim, viskas pasitaisys, pamatysi. Reikia tik laiko...