na štai ir praėjo mano didžioji diena - apsigyniau, nors ir netapau oratorystės perliuku, bet bent jau pasakiau viską, ką norėjau, o tai man nemažai, nes labai bijau viešai kalbėti, netgi manau kad tai man fobija. Ėjau antra savo sraute ir tai mane išgelbėjo, nes kai nuėjo pirmas studentas, maniau kad mane ištiks koma ir tik meldžiausi, kad man užtektų jėgų nueit prie sakyklos ir pasakyt ką nors rišliai, bet kai jis baigė kalbėt, aš kažkaip apsiraminau ir ten nuėjus visai geria jaučiausi - nedrebėjo nei rankos, nei balsas. Tai va, visa laimė, kad nebuvau pirma. Gavau patį priekabiausią recenzentą, bet kažkaip jis manęs labai smarkiai nežlugdė, gal ir pastebėjo, kad tokia išsigandus...
Kitiems, kurie jaučia tokią panišką baimę (abejoju, ar tokių daug yra) patarčiau svarbiausia repetuoti (repetavau duše, vedžiodama šunį miške, gamindama valgyti, du kartus važiavau į univerą, repetuoti auditorijoj) ir svarbu save pozityviai nuteikti, kad viskas bus gerai, kad viską moku ir tai bus geriausias mano pristatymas, kokį tik esu padarius. Dar keli smulkūs patarimai jau pristatinėjant: puikiai nuteikia, jei pasisveikinus su komisija, nusišypsai
ir kalbant svarbu neskubėti, na nebent labai laikas riboja ir reikia daug pasakyti.
Sėkmės visiems besiginsiantiems šiemet, aš planuoju toliau mokytis, taip kad manęs irgi dar ne vienas gynimas laukia
