Na, mes dar nesame vyras ir zmona, tik suzadetiniai, kartu gyvenam ir galvojam apie vestuves

Bet mes abu zinome kad mylime

Aisku per tuos penkis metus buvo visko. Kartais atrodydavo gal tikrai as esu prisirisusi ir nebezinai kas ta meile yra is viso. kita diena atrodo, kad tik jis man skirtas ir labai laiminga ... Dabar jau viskas nusistovejo, tokiu klausimu nekyla, bet pritariu, kad reikia kartais savo kuriama zidini stipriau pakurstyti. Tai vienas, tai kitas kazka pasiulom, staigmena padarom ir santykiai nebebuna rutiniski. To tikrai reikia, bet kol kas mums savaime gaunasi... Siandien kaip tik viena drauge pasake, jog mes lyg is naujo isimyleje

Sako jus taip ilgai kartu, bet atrodot kaip neseniai draugyste pradeje, zavites vienas kitu, sypsotes vienas kitam.... Noretusi, kad taip butu ir po vedybu

Del vaiko atskira diskusija...bet manau kaip ka paveikia. Tikrai esu maciusi, kad vaikas nieko nepakeicia, tik pablogina situacija...bet dauguma visgi buna laimingesni (bent jau kuri laika) turedami atzala. Mus manau sustiprintu vaikas, nes abu juos labai mylime ir norime...
Niekada nebūna per mažai laiko, yra tik per daug laiko, kurio mes neišnaudojame...