Pamenu, visad paniškai bijojau, kad mane vaikinas nustos mylėti, o vat aš jį tai mylėsiu iki grabo lentos. Tačiau atsitiko atvirkščiai. Negaliu sakyti, kad nebemyliu, bet keista nejausti tų drugelių. Mano atveju gal daugiau abejingumo atsirado jam. O gal tai ramybė, net nežinau. Nors man tik 23 m. nesiruošiu skirtis, nors mano mama sako, jei jau jaunystėj taip, tai kas vėliau bus

. Kažkaip tikiu, kad galima iš naujo susižavėti tuo pačiu žmogumi, pamatyti jį kitu kampu. Med dar jauni, gyvenimas keisis, keisimės abudu, tai turbūt bus ir pakilimų ir nuosmukių.
Skirtis nenoriu, nes kad ir su kuo pradėčiau santykius, vistiek ateis ta diena, kai suprasiu, jog liko prisirišimas. O dabartinis vaikinas yra atsakingas, pareigingas, nuoširdus, įdomus, protingas, talentingas, ypač siekiantis tikslų, tad manau, kad ateitis su juo turėtų būti saugi, tvarkinga ir darni. Nenoriu rizikuoti ir prasidėt su bile kuo, kas ta aistra, jei vistiek įpusėjus santykiams pradedama atsižvelgti, kiek kuris uždirba, ar jis geras tėvas, ar sutaria su uošviais ir pan. Ta aistra natūraliai lieka antraplanė. Dabartinis draugas turėtų būti geras vyras (aišku, velniai žino, kartais žmonės nebeatpažįstamai pasikeičia). Žodžiu, mąstau pragmatiškai, į priekį
Nu dabar, laukiu puolimo