Na, ką, jau mėnesį laiko treniruojuosi beigi mokausi arkliukų priežiūros abėcėlės pas Rimą, tai ką aš jums galiu pasakyti...
Jojimo kelnės - superinis dalykas. net netikėjau, kiek smarkiai jos man palengvino gyvenimą, palyginus su sintetinėmis audimo, nuo kurių ant balno slidinėjau kaip čiuožykloje....
aulai- chm... iš principo galima sėkmingai išgyventi ir be jų. Tačiau bent jau pasitikėjimo savimi jie tikrai prideda

Kol kas įspūdžiai tokie, kad iš trenerės girdžiu vien pagyrimus ir tai, aišku, malonu, bet pati sau dar turiu milijonus priekaištų. Jau paleidžia be kordo, be kilpų energinga risčia (kurią vietą atsidaužau- neklauskit, negražu sakyt...), o artimiausi nusimatantys pratimai - be kilpų, ištiesus rankas į šonus zovaduoti (kai pirmą kartą pasakė, truputį plaukai pasišiaušė, bet dabar manau, kad viskas įmanoma ir kažkaip sugebėsiu tai padaryti).
Po kiekvienos treniruotės sau pasakau: na, šį kartą dar nekritai. bet kažin kaip bus kitą?
baisiausias dalykas - kanopų krapštymas. galbūt dėl to, kad patį pirmą kartą man bemėginant atlikti šią sudėtingą procedūrą, arliukui krimstelėjo į šoną kitas arkliukas, tai aišku, maniškis šoko kaip žvėris, vos spėjau nuo jo atsitraukti. Nu, žodžiu, šitoje vietoje dar teks save įveikti.
Bet šiaip kol kas - entuziazmo per akis, optimizmo taip pat. Žodžiu tik galiu paraginti tas, kurios dūsauja: ech, mano sena svajonė - nedūsaukit, o eikit ir jokit. Taigi faina!