Užėjau ir aš pasakyti savo nuomonę apie travianą

- tai tikrai liga ir labai rimta

. Jau pora dienų praėjo, kai baigėsi raundas, kurį žaidėm kartu su vyru, o aš vis dar jaučiu priklausomybę nuo to velnio

. Trūksta to veiksmo, strategijos, bendravimo

. Sunku atsijungt, kai 8 mėn. diena iš dienos kas kelias valandas eidavau prižiūrėt savo ir vyro "ūkių" (namie auginu mažą vaikutį, todėl turėjau daug laisvo laiko, kurį galėjau išnaudoti žymiai geriau

). O rytais ir vėlais vakarais žaisdavo vyras. Pabaigoj labai grauždavausi, kad užsiimu niekais, bet neturėjau valios viską nutraukti, o ir žinojau, kad greit viskas baigsis

. Gal ne taip ir kliūdavo, kai žaisdavom abu ir ne ištisom valandom, bet ne kartą teko skubėti namo, nes reikdavo apsiginti ir pan.

. Suaugę žmonės, o elgėmės, kaip mažvaikiai

. Abu suprantam, kad tikrai daug laiko iššvaistėm veltui ir daugiau stengsimės neįkliūt į tokias žabangas

.
Ir man labai gaila vaikų, kurių ten tikrai nemažai, kurie kiaurom dienom pramirksta virtualiame pasaulyje ir praranda ryšį su tikrove. Savo kailiu patyriau, kad įsijautus į tą žaidimą, nuolat galvoji apie jį, vos parėjus namo puoli prie kompiuterio žiūrėt, ar kas nepuola, puolant ar ginantis tenka jungtis būtent tam tikru laiku, kartais net naktį

, jau nešnekant apie visokias atsakingas pareigas. Niekam nelinkėčiau įklimpti į tą liūną, o visi įklimpę - sveikit kuo greičiau

.
O visoms nepatenkintoms antromis pusėmis linkiu būt kantresnėmis, atlaidesnėmis, galbūt prašyti ne visai nutraukt žaidimą, o pasiūlyt susirasti porą aktyvių pavaduotojų, kad liktų daugiau laisvo laiko šeimai. O gal nebloga išeitis ir pačioms kartais už vyrą pažaisti - jam liks mažiau veiksmo, o ir geriau suprasit vyrą, turėsit apie ką padiskutuot

, nes mes nuolat aptarinėdavom ir tardavomės dėl visokių strategijų, padėdavom viens kitam, tik aišku, ne visoms tai priimtina, o mums tai buvo įprasta ir labai patikdavo

...
Papildyta:
QUOTE(davile @ 2008 05 07, 15:20)
va sitas poziuris mano maymu labai blogas

jei save pati pastatai i paskutiniaja vieta, tai toj ir jam busi. Reikia manau cia kazka daryt - jei sakai, kad susirasi meiluzi, tai ir davai i trasa, jei sakai, kad skirsies - tai davai popierius teksk ant stalo, kad pasirasytu, gi pirmiausia reikia gerbti irmyleti save, o va tada ir visi kiti tave myles, gerbs ir t.t. aisku, gal sudetinga, kai siuo metu laukiesi, bet manau, kad vistiek bandyciau surast savyje jegu ir drasos ji palikt (na nors trumpam), iseiti nors pas tevus ar kaip ... na net nzn

arba supakuok jo daiktus (ir jo kompa taip pat) ir kai gris is darbo iteik jam sia dovanele, dar pasakyk: kad siuose namuose gali gyventi vyras, zmona, vaikai, bet TRAVIANAS ne

jei jam jis mielesnis, tai prasom uz smutkiu ir ate
na, as turbut surizikuociau su paskutiniuoju variantu

kodel visada moteris turi prisiimti tos nuskriaustosios vaidmeni ir laukti kol jos vyrelis i prota ateis?

nenori nereikia, noresi - nebus. Va taip
Čia ne problemos sprendimas, o bėgimas nuo jos

. Neverta statyti sąlygų - aš arba travianas - tai ne išeitis

, reikia ieškoti kompromisų. O pagundų inete - begalės, net SM kartais taip įtraukia, kad nepastebi, kur dingo laikas, negi ir dėl jos reikėtų skirtis

?