jau kelinta diena niekas nerašo pokštų

nejau pokštininkių neliko
Žodziu susitranzavom su drauge tokį vaikiną, labai kiets bičas, tik atsisėdom į jo mašiną jis pareiškė, kad dainuos ir pradėjo arijas pagal rusišką popsą, žodžiu karaokė, nes radjos klausė, vaikis muzikinės klausos neturėjo nes bliovė paskui daininyyką ir taktą į vairą mušė taip pat nevyksiai. Aš sėdėjau priekyje, draugė gale, visa mašina primėtyta ezoterinės literatūros, mistinių laikraščių apie vilkolakius, vampyrus, skaraidančias lėkštes, o mes stabdėm visai netoli kapinių, nes jos prie pagrindinio kelio. Niu bičas padainavo, pamatė, kad nesužavėjo, pradėjo kalbinti, klausia kas tokios iš kur ir kur važiuiojam, o mes kad pradėjom briedus varyt tipo tai va mes iš kapinių pasivaikščiot išėjom, nes pilnatis tai mum laisvė, galvojom nevykusį pokštą pavarėm, o tas tik pritilo, o mes toliau pasakėles iš rūsio tauzyjam, Kaip tik per radija tuo metu populiarę daina apie paskendusia meilę uždainavo, aš, kad vėptelsiu, kad šalia manęs skenduolė guli ir tipo, kad ji smirdi ir nuo jos drėgmė kaupiasi ir pelėsiai, vaikis visai tylus pasidarė, kai privaževom tikslą specialiai paprašėm, kad sutotų ankščiau, (nes ten ir kapinės) išlipant pasakiau, kad susitiksim ten kur ir visi susitinka ir labai greitai, tai bičas tokią smarvę supuvusių kiaušinių paleido, kad aš kaip kulka iš jo mašinos išvariau ir taip paspaudė gazą, kad net padangos sucypė. Žodžiu kurį laiką mum buvo labai linksma ir tai buvo viena iš įsimintinų tranzo istorijų, visiems žviegdamos pasakodavom kaip vaikį vampyrais ir numirėliais gasdinom, dabar man atrodo jis pagalvojo, kad mes ne iš kapinių, o iš durnyno

.