Globėjų plepėjimai

O kartais yra taip ,kad globejas atsisakydamas vaiko,elgiasi atsakingiau,negu nebepajekdamas globoti,vis tiek globoja paaugli toliau..Reikia ir sveikatos ir t.t. auginant problematiska paaugli..Cia tiems,kurie galvoja apie vaika,kaip apie vaika-princa,o globeja-nuli...
O "niekada nesakyk niekada" skiriama tiems kategoriskiems globejams Kaip jus galit zinoti kas atsitiks po 10 metu?

Teta užaugino tris globotinius. Jauniausia nuklydo šunkeliais. Jai šiuo metu 30 metų. Prieš tetos valią mes ją iškeldinomį jai paskirtą bendrabutį, nes jau daužydavo tetą reikalaudama pinigų, liejo senutę invalidą šaltu vandeniu, grasino peiliu...
Šiuo metu ji- tipinė bomžė. Du kartus savaitėje primename, kad jai yra siūlomos visos sąlygos gyditis, reikia tik mažyčio noro....
Teta kasdien prašo, kad ją sugrąžintume bet kokią...

Mes priglaudėm du mažylius. Jei myli ištikro, palikimo ar atidavimo p[roblema nebekyla... kyla, kiek ištversi...

o ooo... gimdydama vaiką ir mąstoma kad "jeigu nepatiks, neklausys - atiduosiu"?

Apie tai ir kalbu, visos manau čia ima vaikus tik norėdamos juos užauginti iki pilnametystės, apie jokius atidavimus negalvoja ir tokią mintį veja šalin...
Kalbu apie realų gyvenimą, kaip žinot, kas bus po 10m. todėl tvirtint nereikėtų taip kategoriškai.
šiandien žiūrėdama į savo ilgakasę, mėlynakę gražuolę, jaučiu jai tik begalinę meilę ir švelnius jausmus, ir dedu visas pastangas, kad mano mažiukė užaugtų dora moterimi, tačiau kartais ne nuo mūsų viskas priklauso.
Aš dabar galvoju, kad tam turi didelę reikšmę faktas , kad tie vaikai buvo palikti, tai nuo globėjų meilės nepriklauso, ir vieni vaikai savyje su tuo susidoroja, o kiti ne. Būtent nuo to priklauso ir santykiai tarp vaiko ir globėjos, jei vaikas su tuo viduje nesusidoroja, nepadės nei globėja, nei meilė, nei dar kažkas. čia kaip ir vaikų namuose tokiom pačiom sąlygom vieni užauga puikiais žmonėmis, tampa turtingais,daug pasiekia, kiti žlunga. Todėl, kad vieni susidoroja su ta našta, kiti ne.
Papildyta:

Man asmeniškai nepriimtina lyginti vaikus, savo ir globojamą, kiekvienas atėjo kitu keliu, kitom aplinkybėm, ne geresnėm ar blogesnėm, tiesiog kitokiom. Ir meilė abiem kitokia,ne geresnė ar blogesnė, bet kitokia. Sūnų myliu taip stipriai ,kaip kiekviena mama myli savo vaiką, dukrą myliu taip stipriai, kaip tik galima mylėti savo negimdytą vaiką.

1. bet matant, kad vaikas "nesusidoroja" ar nuodėmė būtų ieškoti specialistų pagalbos - psichologų, dar kažko? Tai būtų labai reali ir neatmetanti, netraumuojanti pagalba.
2. Na ir nelygindama - ar atsižadėtum sūnaus, jei jis neįtilptų į tavo diktuojamus elgesio, asmenybės standartus?

Man niekaip niekaip nesuvokiamas vaiko gražinimas į vaikų namus Neisivaizduoju tokio ssituacijos kurios priverstu atsisakyti savo vaiko Badaučiau, į visus moterų krizių centrus belsčiaus, ranką ištiesusi išmaldos prašyčiau, galu gale visus laikinai į vaikų namus patalpinčiaus ir prie laiptų sėdėčiau, bet NIEKADA neatsisakyčiau savo vaikų NIEKADA. Galu gale jei jau negali nuolat būt kartu, tai vakarais, savaitgaliais šalia būčiau, bet taip atsisakyt ir nubraukt viską

1. Ne apie tai kalba, kiekviena, tam tarpe ir aš ieškočiau išeičių, priemonių, netgi apie save asmeniškai nekalbu, nes negalvoju apie jokius grąžinimus, tik bandau realiai vertint globėjus kurie atsisako, aišku, ne visus pateisinu, bet tikrai ne visus ir smerkiu. Paprastas pavyzdys, augini globojamą, tam vaikui net nežinau na gal, 8-10-12 m. ir gimsta tau mažiukas, tavo globotinis dega neapykanta jam, apie visus aiškinimus, kad jį vistiek myli, kad jis brangus ir t.t. ir t.t. jis nekreipia dėmesio, tu matai, jauti ir pastebi, kad tas vaikas kenkia mažiukui, tu matai, kad jam gręsia pavojus, ir realus, ką darysi. Prieinama riba, kad tavo vaikas gali mirti, na stuktels kur, tai numes netyčia tipo, na ir sakykim vaikas suluošinamas, tu taip pat mąstytum. Aš ir sakau vieni su tuo vaikai susidoroja, kiti ne. Kartais nelieka laiko pas psichologus du metus vaikščioti, kartais jis tikrai nepadeda.
2. ar atsižadėtum savo brolio jei jis gertų, muštų žmoną ir vaikus, ir ar atsižadėtum savo vyro kuris muštų tave, vaikus, gertų.

vienas dalykas yra santuokiniai ryšiai, kur apsisprendžia DU - mes gyyvensim kartu, kitas dalykas - tu apsisprendi už vaiką - "aš tave auginsiu".


ir kodėl kažkur skaičiau, kad visi vyresnėliai pavydi mažesniems ir po truputį kenkia? Savi, gimdyti, čiūčiuoti nuo pirmos dienos...

O tas vaikas visai nenori,kad tu jį augintum, dzin tu jam ir tavo geri norai, jis nori laisvės ir gatvės ir tau tai pasako. Ir pas tavo psichologą neina, ir net nežada kažką keisti. Gyvenimas tampa kova dėl jo gerovės kur kovoji tik tu, kažin ar ilgai tvertum....

man tai skamba panašiau į kaprizus nei rimtą "teisėtą' asisprendimą. juolab asmens, kurio apsisprendimo teisė net įstatymais neįteisinta. Šiaip jau amžius ne veltui nustatomas pilietinėse teisėse ir laisvėse.

Dieve,Dieve kokios jus kategoriskos Taip, belstumetes i visokius centrus,bet jei ant tu globos namu laiptu pasedet nebegaletumet?Vienas pavyzdis.Globeja nuo mazyciu augino 2 mergytes,issiskyre su vyru ,aisku,vis vien augino toliau.Jos jau paaugles ir globeja susirgo veziu,nebepajege jomis rupintis ir t.t.Ta globeja sirgo apie 2 metus,numire ir tik po menesio apie tai suzinojo atitinkamos tarnybos,kai jos pradejo nebelankyti mokyklos.Mat buvo nuolatine globa,tai nebe taip daznai soc.darbuotojai lankosi.Kol ji sirgo,mergaites tapo prostitutemis.Tai kaip siuo atveju, geriau mergaitems globos namai (o gal dar butu ir kokia globeja surade) ar gatve?Ir ka jus galvojat,ka siuo atveju kaltinti?Kai kas is tu tarnybu tiesiai sviesiai sake,kodel globeja paliko jas likimo valiai,kodel nepranese..Beje,yra dar keletas pavyzdziu ,tik aisku,kitokios aplinkybes.
Sakot,ieskoti psichologu pagalbos..O jei nuvedi vaika,kuris sako:nebenoriu eiti mokykla,jei tau taip reikia ,eik pati.. Visokie ikalbinejimai nepadejo ir ka tu jai padarysi? nuveda pas brangiausia,isgirta,geriausia(?)psichologa.O psichologas sako 13metu mergaitei:cia tavo apsisprendimo teise,negalima saves prievartauti,jei nenori ,neik Na,aisku,visokiu psichologu yra..
O didesnio vaiko visada klausia:ar nori pas globejus?Jis net nematydamas dar ju,sako :labai noriu.Supazindina su globejais ,jo klausia:ar nori pas siuos globejus?Atsako:taip ,noriu.Tai kieno pasirinkymo teise?Po kokio men ir prasideda:vagystes,begimai is namu,su gaujom plesikavimai.Na ,aisku,mazi vaikai tokios apsispredimo laisves neturi,bet,kaip cia kazkuri rase,bent jau pagyveno seimoje,o ne visa gyvenima praleido globos namuose..
O kad rasot ,kad savo biologinio neatsisakytumet niekada,bet jei nuo 16 sedi kalejime,(juk tokiu dalyku pasitaiko ir tvirtose,tvarkingose seimose)jei jis jusu atsisako,net nebenori gyventi seimoje,o svarbiau narkotikai ir draugeliai,po kokiu 10 metu metu suzinot,kad sedi Prancuzijos kalejime.Tai va,buna,kad atsisako ir savo biologinio,nes nebera kaip neatsisakyti,nes jis rysius seniai nutrauke ..
Pastaba:atvejai ne is mano gyvenimo
Tikrai niekas neima mazo vaiko nuolatinei globai,galvodamas,va,kai bus paauglys-atsisakysiu.O kartais gyvenimas taip patvarko,kad kitaip nebeiseina..
Tur but kategoriskiausios jaunos mamos arba tos, kuriom pasiseke be problemu pereiti paauglystes sunkumus..
Ir dar karta rasau:yra ir tevu,kurie nesusidoroja su paauglyestes problemom ir atiduoda i vaiku namus,tegu ir vienetai..O ka ,taip masiskai globejai atsisako savo globotiniu?Irgi tik vienetai..
As irgi esu pries vaiko atsisakyma,atidavima i kokius globos namus,bet zinau tokiu atveju,kad kitaip nebebuvo galima..

Gal gaunami pinigai darytų tą atranką... Supranti, gal būtų daugiau norinčių ir keistųsi situacija, nes jau jei kartą grąžinai - gali daugiau ir negauti globai vaikų..


Nežinau kaip su tuo rėkimu... Bet žmogus dažnai rėkia, kai griaunamas jo gyvenimas... Och, kaip rėkia moterys, jei vyrai palieka... Kodėl gi neparėkti už vaikus...
Globėjas yra vienas. Taip. Žmogus visada yra vienas. Aš nesitikiu, kad kažkas man kažką duos ar padės. Žinau, kad visada už viską būsiu atsakinga pati. Jei mano vyras išeis pas kitą - auginsiu vaiką taip, kaip išgalėsiu. Nesuku sau galvos ar tame man padės valstybė. Manau, kai Dievas duoda burną, duoda ir duonos. Pagalba ateina pati savaime kai nusiramini ir susitaikai.
Valstybės pagalba... Globėjams, tėvams, sergantiems... Norisi nusišypsoti. Aš laukiu vaistų, kurie man gyvybiškai reikalingi. Tempia gumą ir neskiria, nes jie kainuoja dešimtis tūkstančių. Aš jų niekada neįpirksiu. Bet nesipiktinu ant valstybės. Na, ji nėra turtinga, daugybė biurokratų kaip ir visose kitose... ką padarysi...


Katės lyginti tikrai negalima, tai tik metaforos. Tačiau mes arba bijom sunkumų ir nueinam lengviausiuoju keliu, arba priimam iššūkius ir sprendžiam problemas neaukodami kitų.

Aš esu prieš vaikų grąžinimą. Ir todėl dabar jau nebesveikinu visų apsisprendusių globoti. Nes tas kelias iš tiesų nėra lengvas ir norėdamas padaryti gera gali pakenkti. Nežinau kas yra geriau... ar visai vaikams nepabuvoti šeimose ar būti antrą kartą išmestiems... Manau, kad randai širdy ir nepasitikėjimas žmonėmis nuo to tik paaštrėja.
Su įvaikinimu vis tik yra kitaip. Įvaikindami žmonės atsakomybę prisiima kažkaip kitaip. Vis tik. Čia, manau, ne pinigai lemia. Ne juose esmė... Manaqu, kad tai suprantama tau, Smaika. Kai mes tvarkėmės dukters globą irgi buvo labai sudėtinga finansinė situacija. Bet finansiniai sunkumai buvo tik maža dalis motyvacijos dėl ko mes apskritai ją tvarkėme... Na, auginom vaiką apie 7 metus be jokių oficialių popierių... (giminaitė ji man).

Niekada nieko nesmerkiu. Niekada. Nesu balta ir pūkuota, esu begalę klaidų pridariusi. Tik sakau, kad vaikų grąžinimo atvejų iš tiesų nėra mažai ir aš tam dalykui visa širdimi nepritariu. Žmogus pats pirmiausia turi taikyti ir sau asmeninę prievartą. Čia jau asmenybės dalykai ir labai gilu.

Mano nuomone - įvaikinimas ir globa galimi tik tada, kai žmogus poroje ir net vienas jaučiasi pilnai savipakankamas. Kad ir kas atsitiktų, jis savo sprendimu neabejoja. Tai ne šiaip kas. Tai vaiko gyvenimas. Biologiniai vaikai neatiduodami į globos namus skyrybų atveju ar kai su jais nesusitvarkoma. Čia kažkas yra sąmonėje... Paties žmogaus sąmonėje, kai joje yra šis atsarginis variantas.

IŠIMČIŲ BŪNA. TAIP.
Papildyta:

Visa širdimi pritariu kiekvienam žodžiui, Vasarvide.

Tai visai nereiškia, kad smerkiu, nepritariu ar esu kategoriška kažkam... Oi, kaip nesu.. Bet esu prieš vaikų grąžinimą. Išimtiniai atvejai visada būna. Tai yra aišku, bet gal žmogui labai paprasta pritaikyti būtent sau tą išimtinį atvejį...

Labai norėjau mergaitės... Net širdį suspaudžia, nes tebenoriu.. Finansiškai net šiuo sunkiu mano sveikatai metu, mes galėtume... Bet aš sau neleidžiu net svajoti...
Papildyta:

Manau, kad tau taip nenutiks, Dar. Tiesiog aš taip manau. Man irgi nenutiko. Na, mažylis dar tik įkopė į paauglystę, bet aš TIKIU, KAD VISKAS BUS GERAI IR DEDU TAM VISAS PASTANGAS. O jei susidursiu su sunkumais - juos spręsiu. Sunkumų pilnas visas gyvenimas.

O šiaip - vaiką reikia užauginti. Tarkim - pilnametystė yra tam tikra riba. Man taip nutiko su dukra. Mes vis pakalbėdavome apie pilnametystę... Taip išėjo, kad ji ir mokytis įstojo, ir dirbti pradėjo. Dabar išlaiko pati save. Mums mažai tenka padėti. Tikrai nemanau, kad vaikams reikia aukotis visą gyvenimą. Prisiėmus atsakomybę juos reikia užauginti. Ir atiduoti gyvenimui. Nes vaikai mums nepriklauso. Jie sūnūs ir dukros gyvenimo, paties savęs besiilginčio (K. Gibran). Aš patiriu laimę augindama vaikus ir spręsdama jų problemas. Tačiau jų nesisavinu...