QUOTE(Smaika @ 2008 10 09, 08:26)
Kaip galima dar geresne atranka daryti?(turiu omeny didziusius miestus)..
Gal gaunami pinigai darytų tą atranką... Supranti, gal būtų daugiau norinčių ir keistųsi situacija, nes jau jei kartą grąžinai - gali daugiau ir negauti globai vaikų..
QUOTE(Smaika @ 2008 10 09, 08:26)
Grazina vienetai,o kiek globoja ,augina ir toliau susidurdami su visokiais sunkumais,tik va,grazinimo atveju galima rekti visa gerkle...
Ir nereikia smerkti,jei kas nebepajege susitvarkyti su globotiniais paauglysteje,globejas daznai lieka vienas su problemom,o kritikuotoju daugybe..
Nežinau kaip su tuo rėkimu... Bet žmogus dažnai rėkia, kai griaunamas jo gyvenimas... Och, kaip rėkia moterys, jei vyrai palieka... Kodėl gi neparėkti už vaikus...
Globėjas yra vienas. Taip. Žmogus visada yra vienas. Aš nesitikiu, kad kažkas man kažką duos ar padės. Žinau, kad visada už viską būsiu atsakinga pati. Jei mano vyras išeis pas kitą - auginsiu vaiką taip, kaip išgalėsiu. Nesuku sau galvos ar tame man padės valstybė. Manau, kai Dievas duoda burną, duoda ir duonos. Pagalba ateina pati savaime kai nusiramini ir susitaikai.
Valstybės pagalba... Globėjams, tėvams, sergantiems... Norisi nusišypsoti. Aš laukiu vaistų, kurie man gyvybiškai reikalingi. Tempia gumą ir neskiria, nes jie kainuoja dešimtis tūkstančių. Aš jų niekada neįpirksiu. Bet nesipiktinu ant valstybės. Na, ji nėra turtinga, daugybė biurokratų kaip ir visose kitose... ką padarysi...
QUOTE(Smaika @ 2008 10 09, 08:26)
Aisku,visi kas globoja vaikus galetu isivaikinti,bet pinigai ir bio vaiku nuomone irgi daro savo..Mes pavyzdziui,negaletume globoti vaiku,jei nemoketu pasalpu,nes neturetume uz ka ju islaikyti-sau turime pajamu,bet be globotiniu pajamu oi kaip sunku butu,gal kartais nebutu uz ka ir pavalgyti zmoniskai.
As prisimenu tikslu posaki:NIEKADA NESAKYK NIEKADA!Kas gali garantuoti,kad smerkeju gyvenime neatsitiks kazkas tokio,kad bus mirties ar gyvybes klausimas,ar globoti toliau ar ne..
Mes visi zmones.Kaip pavyzdziui,viena globeja sako,kad jos 5 metu globotine gali suvalgyti 4 keptus kiausinius ,bet jei papuls pas kita globeja,jai tiek neduos..Tai ka noreti,kad neglobejai kalba visokius niekus,jei patys globejai kalba nesamones..
As niekada nesmerkiu zmoniu ,kurie atsisako savo 14-15 metu ar dar vyresniu globotiniu(tegu ir augintu nuo maziuko)..Toks vaikas irgi turi tureti kazkokia atsakomybe,ka gali zinoti,gal ir globejas per silpnas..Ne visi juk gali buti stiprus dvasia ir kunu..
O kates ,myzancios kampe,nera ne ko lyginti su paaugliu teroru ,kurio kartais buna pries globejus
Katės lyginti tikrai negalima, tai tik metaforos. Tačiau mes arba bijom sunkumų ir nueinam lengviausiuoju keliu, arba priimam iššūkius ir sprendžiam problemas neaukodami kitų.
Aš esu prieš vaikų grąžinimą. Ir todėl dabar jau nebesveikinu visų apsisprendusių globoti. Nes tas kelias iš tiesų nėra lengvas ir norėdamas padaryti gera gali pakenkti. Nežinau kas yra geriau... ar visai vaikams nepabuvoti šeimose ar būti antrą kartą išmestiems... Manau, kad randai širdy ir nepasitikėjimas žmonėmis nuo to tik paaštrėja.
Su įvaikinimu vis tik yra kitaip. Įvaikindami žmonės atsakomybę prisiima kažkaip kitaip. Vis tik. Čia, manau, ne pinigai lemia. Ne juose esmė... Manaqu, kad tai suprantama tau,
Smaika. Kai mes tvarkėmės dukters globą irgi buvo labai sudėtinga finansinė situacija. Bet finansiniai sunkumai buvo tik maža dalis motyvacijos dėl ko mes apskritai ją tvarkėme... Na, auginom vaiką apie 7 metus be jokių oficialių popierių... (giminaitė ji man).
Niekada nieko nesmerkiu. Niekada. Nesu balta ir pūkuota, esu begalę klaidų pridariusi. Tik sakau, kad vaikų grąžinimo atvejų iš tiesų nėra mažai ir aš tam dalykui visa širdimi nepritariu. Žmogus pats pirmiausia turi taikyti ir sau asmeninę prievartą. Čia jau asmenybės dalykai ir labai gilu.
Mano nuomone - įvaikinimas ir globa galimi tik tada, kai žmogus poroje ir net vienas jaučiasi pilnai savipakankamas. Kad ir kas atsitiktų, jis savo sprendimu neabejoja. Tai ne šiaip kas. Tai vaiko gyvenimas. Biologiniai vaikai neatiduodami į globos namus skyrybų atveju ar kai su jais nesusitvarkoma. Čia kažkas yra sąmonėje... Paties žmogaus sąmonėje, kai joje yra šis atsarginis variantas.
IŠIMČIŲ BŪNA. TAIP.
Papildyta:
QUOTE(Vasarvidė @ 2008 10 09, 10:49)
Manau, kad tai skirtingi dalykai. santuokai turėtų subręsti du žmonės. O vaikas, deja, ne tas kuris renkasi, o kurį pasirenka. Na, kaip norit taip- nesuprantu: jei jūs skirtumėtes su vyru, būtų sunku, tai vežtumėt biologinį į globos namus- atsisakytumėt. Dėl to, kad Jums lengviau? Ir už vaiką prisiimi atsakomybę visam gyvenimui, nepriklausomai nuo jo kokybės. įsivaizduoju: liga, nelaimė, visko būna. Bet ką reiškia gelbėti savo gyvenimą- vaikai irgi mano gyvenimas. Aš ką jų kelis turiu?
Man irgi priimtinas tas pasakymas niekada nesakyk niekada, bet, manau, čia ne tas atvejis. tarp kitko, prieš priimdami galutinį sprendimą, apmąstėm, kas galėtų pasirūpinti vaiku, jei mums kas nors sutiktų. Ir kalbėjom su tais žmonėmis.
Visa širdimi pritariu kiekvienam žodžiui,
Vasarvide.
Tai visai nereiškia, kad smerkiu, nepritariu ar esu kategoriška kažkam... Oi, kaip nesu.. Bet esu prieš vaikų grąžinimą. Išimtiniai atvejai visada būna. Tai yra aišku, bet gal žmogui labai paprasta pritaikyti būtent sau tą išimtinį atvejį...
Labai norėjau mergaitės... Net širdį suspaudžia, nes tebenoriu.. Finansiškai net šiuo sunkiu mano sveikatai metu, mes galėtume... Bet aš sau neleidžiu net svajoti...
Papildyta:
QUOTE(Dar @ 2008 10 09, 13:20)
O tas vaikas visai nenori,kad tu jį augintum, dzin tu jam ir tavo geri norai, jis nori laisvės ir gatvės ir tau tai pasako. Ir pas tavo psichologą neina, ir net nežada kažką keisti. Gyvenimas tampa kova dėl jo gerovės kur kovoji tik tu, kažin ar ilgai tvertum....
Manau, kad tau taip nenutiks,
Dar. Tiesiog aš taip manau. Man irgi nenutiko. Na, mažylis dar tik įkopė į paauglystę, bet aš TIKIU, KAD VISKAS BUS GERAI IR DEDU TAM VISAS PASTANGAS. O jei susidursiu su sunkumais - juos spręsiu. Sunkumų pilnas visas gyvenimas.
O šiaip - vaiką reikia užauginti. Tarkim - pilnametystė yra tam tikra riba. Man taip nutiko su dukra. Mes vis pakalbėdavome apie pilnametystę... Taip išėjo, kad ji ir mokytis įstojo, ir dirbti pradėjo. Dabar išlaiko pati save. Mums mažai tenka padėti. Tikrai nemanau, kad vaikams reikia aukotis visą gyvenimą. Prisiėmus atsakomybę juos reikia užauginti. Ir atiduoti gyvenimui. Nes vaikai mums nepriklauso. Jie sūnūs ir dukros gyvenimo, paties savęs besiilginčio (K. Gibran). Aš patiriu laimę augindama vaikus ir spręsdama jų problemas. Tačiau jų nesisavinu...