Įdedu šį ilgą pasakojimą, verstą iš anglų kalbos ir vienos dalyvės atspausdintą Įvaikinimo forume. Dabar naktis, atsiklausti jos nėra kada. Žinau, kad ta dalyvė ant manęs nepyks, kad perkopijavau, nes yra man labai artimas žmogus.
Gal apie tai rašė
Saulė. Aš įdedu visą ilgą originalų tekstą (tokį, kokį jį įdėjo dalyvė įvaikinimo forume).
Kai kažkada perskaičiau šį pasakojimą - jis sukėlė manyje kažkokias neišmatuojamas jausmų platybes, įžiebė SUPRATIMĄ IR ŠVIESĄ. Daug ką šis pasakojimas privertė mane permąstyti iš naujo... Plakiau save daugybę kartų už bet kokias teisėjos mintis nelaimingų vaikų atžvilgiu.
Pradžioje yra dalyvės iš Įvaikinimo forumo mintys, po to - tekstas. Ačiū, brangi
Drauge, kad kažkada jį perkėlei į forumą, o aš perskaičiau. Ačiū už viską, ką jame radau. Šis pasakojimas man buvo ir lieka atspirties tašku.
Su didele meile Tau ir Tavo mažiui
Ir su meile Jums visoms, kurios jį skaitysit
"Skiriu šį pasakojimą tiems, kurie mąsto apie jau paaugusio vaiko globą ar įvaikinimą. Tiems, kurie tiki, kad yra pakankamai stiprūs tokiam įsipareidojimui, kad jų meilė, išmintis ir kantrybė padarys stebuklus, kad jiems užteks patirties ir žinių auginant tokį vaiką (nes sėkmingai augina savuosius ar/ir dirba su vaikais ir pan.)... Nieko nenoriu gąsdinti nebegaliu klausytis istorijų apie vaikus, kurie pabuvę šeimoje, vėl atiduodami į globos namus , nes tėvai nesugeba (kartais - net nepamėgina) suprasti, kas dedasi jų širdyse ir protuose. Deja, neretai šių vaikų pasaulis gerokai skiriasi nuo to, ką mes įsivaizduojame ...
Perskaitykit šį vaiko pasakojimą nuo pradžios iki galo (gal ir ne vieną kartą). Jei jums atrodo, kad tai išgalvota istorija, jei tikitės, kad jums galbūt pasiseks, ir jūsų vaikas bus kitoks arba, jei atvejis bus panašus grąžnsite jį atgal....prašau, atsisakykite minčių apie globą/įvaikinimą... Bet, jei jūs tikrai tokie drąsūs ir stiprūs, kad priimtumėt į savo namus būtent tokį suluošintos sielos vaiką, jei jūs išlaikysit visus išbandymus ir jo neišduosit, - jūs išgelbėsit ne tik jį, jūs tikrai išgelbėsit pasaulį..."
Globa ir įvaikinimas vaiko akimis.... Noriu pakalbėti su jumis apie tai, koks tai jausmas, kai tave mažą vaiką, jau turėjusį daugybę mamų, kažkas ketina įvaikinti... Kai tu vargiai beprisimeni, kaip kvėpėjo tavo pirmoji mama. Kai čia, kur dabar esi, visi kalba kitokia kalba nei ten, kur tu gimei. Kai tu jau buvai keletą kartų patikėtas kitiems žmonėms globėjams ir, nors nesupratai to žodžio, jautei, kad jis reiškia kažką laikino... Kai, vežiojamas iš vienos vietos į kitą, tu netekai savo brolių ir seserų, ir savo gerųjų batukų, ir savo mylimiausio meškiuko, ir lovytės su sava vietele, kurią krapštinėdavai nageliu prieš užmigdamas...
Matot, tokie vaikai kaip aš neturi savo šeimų. Nes kažkas su mumis negerai (aš taip galvoju). Arba nėra tokių šeimų, kurios mus priimtų. Arba dar kažkas... Tikriausiai aš taip ir nerasiu sau šeimos. O jeigu rasiu, ar nebus per vėlu patikėti, kad jie tikrai mane myli ir ketina likti su manim? Taigi, Dideli Žmonės, aš noriu pasikalbėti su jumis apie šiuos dalykus, nors nesu tikras, ar jums iš tikrųjų tai rūpi. Prašau neįsižeisti, kad kreipiuosi iškart į jus visus: socialiniai darbuotojai, globėjai, teisėjai, įtėviai,- nelabai susigaudau, kas jūs tokie... Bet turiu papasakoti, kaip aš jaučiuosi.
Girdėjau kalbant, kad mano pirmieji tėvai kratė mane taip, kad man net akių obuoliai išvirto, kad jie mane paliko, atidavė, ar tiesiog - pabėgo. Spėju - jūs manote, kad dėl to aš neturėčiau jų ilgėtis? (Nes tada aš daug lengviau susitaikyčiau su visais jūsų rengiamais planais mano atžvilgiu.). Norėčiau nesijausti toks nurašytas, vienišas ir susirūpinęs dėl to, ką jūs, Dideli Žmonės, ketinate daryti toliau. Deja, aš negaliu visko užmiršti (net jei mano protas gali, tai kūnas ne). Negaliu nustoti kankintis ir ilgėtis (nors vėliau aš išmoksiu apsimetinėti ir slėpti jausmus).
Nesakau, kad buvau kokia didelė brangenybė savo šeimai. Bet ką jūs galvojot, kai vidury nakties atsiuntėt didelius uniformuotus vyrus, kad tie išplėštų mane iš rėkiančio tėvo rankų, mirtinai mane išgąsdindami? Ar kai atidavėt mane globėjams, nepaaiškinę, kokios ypatingos priežiūros man reikia dėl to, kad prieš tai aš nė vienoje vietoje nebuvau pakankamai ilgai, kad prie ko nors prisiriščiau? Ar kai paėmėt mane iš tų žmonių, po kelių savaičių nusivylusių manim ir pasakiusių, kad globą teks nutraukti (kad ir ką tai galėtų reikšti).
Taigi, jūs nuvežėt mane į šeimą, kurioje buvo vyresnis globotinis, bjauriai besielgiantis su mažesniais vaikais, nes jie maži ir silpni. Jis nuolat paslapčia mane kumščiuodavo. Ir naktį skaudžiai tampydavo man pimpaliuką. Ir kai ta šeima manęs atsikratė, o po to kita, ir dar kita,- ar manėt, kad aš visa tai nuolankiai priimsiu? Ar tikėjotės, kad aš būsiu meilus gerutis, pasirengęs prisirišti prie dar vienos šeimos, kuri dar kartą mane išmes? (Ar patys galėtumėt tai padaryti?) Laikui bėgant, aš praradau pernelyg daug žmonių, kad man jie rūpėtų. Turėjau per daug tėvų, kurie iš tiesų jais nebuvo, nes nesugebėjo įsileisti ir išlaikyti manęs savo širdyse...
Nė vienas iš jūsų nežino, kaip mane pakeitė visos šios netektys. Mano galvoje ėmė rastis keistos ir blogos mintys. Dažniausiai jos sakė, kad aš esu giliai įklimpęs kakų krūvoj. Nė nemaniau leisti kam nors mane pamėgti. Net pačiam sau. Ir neleisiu jums nė akimirkai įsivaizduoti, kad jūs man patinkate. Kad man jūsų reikia, reikia taip, kad net skauda. Kad aš kada nors galėčiau jumis pasitikėti. Aš juk nesu visiškas silpnaprotis... Ar jūs pasirengę priimti mane netikintį jumis, besipriešinantį, kovojantį? Ar laikysit mane apkabinę, kai visą laiką aš elgsiuosi taip, lyg visai to nenorėčiau? Ar liksite su manim, ar kovosit dėl manęs, net jei tektų kovoti tol, kol aš užaugsiu? Ar norite jaustis tokie pat bejėgiai kaip aš?
Ką jūs galvosite, kai pasakysiu, jog man nė velnio nerūpi, kad jūs vykstate atostogauti ir paliekate mane su teta, kurios aš visai nepažįstu? O kai sugrįšite, ar ištversit, kai ištisas tris savaites aš kasdien paliksiu krūvą prie jūsų miegamojo? Taigi, Dideli Žmonės,- aš nesu kvailas. Nesu aklas. Aš įsidėmiu viską, kas man svarbu. Aš prisimenu, kaip mano pirmieji tėvai mane daužydavo ar elgdavosi taip, lyg būčiau nematomas, ir kaip atidavė mane auginti kitiems. Prisimenu ir tai, kad jų vietos niekas taip ir neužėmė.
Globos namai, pustuzinis globėjų šeimų... aš niekur neužsibūdavau ilgiau. Ir tada man kažkas atsitiko... Dalis mano sielos ėmė merdėti. Aš pradėjau pešiotis antakius. (Nežinau, kaip tai susiję su mano mirštančia siela.) Sutinku, kad nelabai protinga prisidėti prie visų tų žmonių, kurie mane skriaudė, ir žalotis pačiam. Bet aš tą darau... Kandžioju sau rankas, draskausi veidą ar nusigremžiu viršugalvį iki žaizdų. Kuokštais išsiraunu sau plaukus. Iš manęs juokiasi kiti vaikai darželyje, o Dideli Žmonės, pamatę mane, nutaiso keistus veidus. Kad nusiraminčiau, aš ištisai masturbuojuosi. (Net leidžiu šuniui ten palaižyti.) Kartais bandau ir kitus vaikus ten paliesti.
Kartais aš puolu į glėbį nepažįstamiems - lyg pažinočiau juos visą amžinybę, lyg man neberūpėtų ar tai saugu.(Ar aš galiu būti saugus su kuo nors? Ar tai tebėra svarbu?) Ar minėjau, kad vis labiau imu neapkęsti mažumo, silpnumo ir bejėgiškumo? Žinau, kad turiu būti kietas ir, jei tik pastebiu kur nors mažumą ir silpnumą, stengiuosi tuoj pat jį sunaikinti: Mažuose kačiukuose, - jie pakariami ant skalbinių virvės ir sutraiškomi teniso rakete. Kūdikiuose, kurie gyveno globėjų namuose, - jie būdavo netyčia apdraskomi. Ir savyje... Save aš irgi puolu be gailesčio, ypač - kai jaučiuosi mažas ar išsigandęs ir privalau įkrėsti sau daugiau tvirtybės.
O mano sielos dalelės tebežūsta... Ir jums dar gali būti keista, kad aš anaiptol nešokinėsiu iš džiaugsmo, kai pranešite man, jog pagaliau suradote man nuolatinius tėvus? Ar jūs tikrai galvojate, kad aš pasakysiu: Aaaa, suprantu. Anksčiau jūs tik juokavote, kai sakydavot tą patį, bet šįkart - tikrai sakote tiesą? Taigi, žinot, ką aš jums pasakysiu? Vos tik paaiškės, kad pagaliu gausiu tai, ko (visų manymu) man labiausiai reikia tėvus, kurie tikrai niekada manęs nepaliktų,- aš imsiu elgtis kaip visiškas idiotas... Daužysiu galvą dar daugiau nei iki šiol. Galiu vėl pavirsti kūdikiu; ir, nepaisant to, kad jau šiek tiek pripratau prie paskutinių savo tėvų, aš vėl imsiu klykti naktimis ir darysiu viską, kad įtikinčiau jus, jog nenoriu, kad jūs mane mylėtumėt. Negaliu pakęsti visų šių kalbų apie pastovumą ir įvaikinimą. Aš priversiu jus gailėtis, jei įšdrįsite bent pagalvoti apie mėginimą priartėti prie manęs. Priversiu jus jaustis tokiais pat mažais ir bejėgiais, koks dažniausiai jaučiausi aš pats... Ar tikrai norite žinoti, ko man reikia? Ar jums įdomu, kaip aš viską sutvarkyčiau, jei tai priklausytų nuo manęs?
Pirmiausiai, būtų labai gerai, jei įsidėmėtumėt vieną paprastą ir aiškų dalyką, ir priimtumėt jį kaip įsakymą: Niekada nepamirškite, kad aš viską stebiu. Nepamirškite, kad man be galo svarbu, ką jūs darote (net ir tada, kai aš neriuosi iš kailio, kad įtikinčiau jus, jog taip nėra). Aš viską prisiminsiu. Galbūt jums pavyks kurį laiką išsisukti, elgiantis su manim taip, lyg aš būčiau nematomas (gal net iki tol, kol mano globa bus vėl nutraukta, arba jūs imsite dirbti su kita byla...). Nepamirškite: aš ten buvau, mačiau, jaučiau viską, kas man nutiko, ir man labai reikėjo, kad kas nors savo veiksmais patvirtintų, jog kažkam tai irgi rūpi.
Antra, nesvajokite, kad aš kada nors nustosiu ilgėtis savo biologinės šeimos (nors, kaip ir kitais atvejais, aš apsimesiu, kad yra kitaip). Padėkit man kaip nors išsaugoti tą ryšį, net jei aš jų daugiau niekad nepamatyčiau. Atneškit man nuotraukas ar mano Gyvenimo knygą ir laikykit mane apkabinę, kol aš nirštu, verkiu ar spoksau... Ir supraskite, kad toks mano elgesys - nėra priekaištas jums. Nenustebkite, kai grįždamas iš susitikimo su tėvais, aš prisysiosiu į kelnes ar staiga pratrūksiu įtūžiu vonioje tą patį vakarą. Sakiau jums: yra dalykų, kurie man reikšmingi. Aš ir toliau patirsiu jausmus, kuriuos man sukelia tie svarbūs dalykai.
Trečia, labai padėtumėt, jei priimtumėt sprendimus, kuriuos turit priimti, ir jų laikytumėtės. Būna dienų, kai atrodo, jog man susprogs galva, nes jaučiu, kad mano gyvenime vyksta kažkas, ko aš nežinau; o vėliau išgirstu, kad tą dieną teisme buvo svarstoma mano byla, po to jos nagrinėjimas atidėtas, pratęstas... (kad ir ką tai reikštų, žinau tik tiek, kad dažniausiai jie nieko nenutaria, ir aš iki šiol neturiu šeimos). Aš negaliu nieko nuspręsti. Jūs galite. Taigi, turėkit drąsos tai padaryti. Kad aš galėčiau gyventi.
Ketvirta, labai norėčiau, kad iš tiesų padėtumėt mano globėjams. Jie turi tiek daug darbo. Kai kada jie tiesiog nežino, ką su manim daryti. Taigi, pasirūpinkit, kad kas nors atsakytų į jų klausimus, padrąsintų juos ir padėtų jiems geriau mane suprasti. Jums nepatiks tai, kas atsitiks, jei aš ir toliau būsiu mėtomas iš vienos vietos į kitą, ir vienintelis būdas to išvengti ypač gerai rūpintis tais žmonėmis, kurie rūpinasi manim.
Taigi, ar pasakiau jums tai, ką norėjote sužinoti? Ar padėjau suprasti, kaip jaučiamės mes visi vaikai, pakliuvę į globos ir įvaikinimo pasaulį? Žinau, kad jums nelengva taip rūpestingai galvoti apie mane, žinau, kad galite šiek tiek susierzinti, suvokę, kad visi jūsų veiksmai neišvengiamai veikia mane. Bet, jei žiūrėsite į mane rimtai nesigailėsite. Nes kada nors ir aš būsiu Didelis Žmogus. PAMĄSTYKIT APIE TAI.
*****
(išversta iš anglų k.; atsiprašau, neberandu linko, iš kur tai paėmiau)
