Globėjų plepėjimai

Dar, manau, kad čia tikrai priežastys ne tame, kad kaip tu sakai ji "tokia". Mano nuomone, paprasčiausiai čia jos charakteris ir aišku toks amžius. Tas negirdėjimas taigi būdingas daugeliui vaikų, taip pat ir maniškiui. Būna pas mus dažnai panašios situacijos, kaip pvz. kažkur reikia eiti, o jam tuo meu reikia pažaisti. Na pasakai jam kelis kartus, kad eik rengtis, o jeigu neina, tai "išeinam" be jo. Aišku sudėtingiau, nes vieno namie nepaliksi. Tai užrakinam duris, kelias miutes palaukiam už durų, o paskui kuris iš mūsų grįžta, neva kažką pamiršo. Tada vaikinas per minutę apsirengia ir raginti nebereikia.
Manau tokiose situacijose būtent reikia atsilaikyti ir nenusileisti, taip pat gerai, kad ir auklėtoja ją palieka. Vieną kartą, kitą ir pasimokys, supras, kad dėl savo elgesio pati nukentės. Tik aišku vienam vaikui ir vieno karto užteka, o kitam kelių reikės, kad įsisamoninti, kad vistiek nebus taip, kaip ji nori. Svarbiausia, kad ji dar maža ir dar vyksta jos auklėjimas, manau pe laką išaugs tokius dalykus. Bent tikiuosi, kad taip bus, nes aš irgi to laukiu Čia gali padėti tik didelė didelė kantrybė

Esmė Saule tame, kad aš net nemoku paaiškinti, bet va šitais atvejais, tai nėra paprastas negirdėjimas, kurį turi ir mano sūnus, ir ji pati kartais vaikams būdingu būdu negirdi. Tai visiškai kitaip. Na sakykim negirdi, tai negirdi, bet kai tiesiog palieki ją daryt, tai ką ji daro, ir sakykim trukdo, ji automatiškai sukelia tokią audrą, sceną, vaidybą, verkia, tą veiklą nutraukia, ir prasideda, kaip aš sakau, verksmų litanijos, su ilgesingais sakiniais, kad paklausius atrodytų, kad vaikas jau taip nuskriaustas, kankinamas, kad jam kokia ranka ar koja nutraukta, sakiniai, tokie na už širdies griebiantys, ,,mamyte aš būsiu gera, tik nepyk ant manęs, aš kalta, labai kalta, kodėl aš negaliu, pas tave,,. pasistatai ir paaiškini kodėl negali, nes darė taip ir taip, ir tik baigi akinį,ir vėl ,, kodėl man taip atsitiko, kodėl aš taip dariau, aš nenoriu taip daryt, , kartais nubaudžiu ir pasodinu ant lovos, tai žinokit atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga jai- ,, aš būsiu gera, tik paleisk nuo lovos, aš klausysiu,, vietoj to, kad vaikas na 5 min. priimtų bausmę ir pasėdėtų. Ne ji derasi su manim iki beglybės. Kai neatsakau jai, tai šaukia,mama, mama, neatsakau, tai demontratyviai atsistoja ant lovos, plumt, visu garsu, ir ,,manęs niekas negirdi, neklauso,, Nu žinokit kartais, tai negaliu iš juoko , o kartais taip supykstu. Kad atrodytų, neklausė, na neklauė, visi vaikai taip daro, na pabari, nubaudi, pabūtų biškį tą bausmę, ir vėl taika. Ir daržlyje išveda auklėtoją iš kantrybės, tai ji į kampą ar ant kėdės pasodina, tai kai šita išsižioja, su savo tokiom litanijom, tai ją turi paleist iš kampo, nes ateina gretimos grupės auklėtoja pažiūrėt, kas tą vaiką kankina, ir sakiniai tai panašūs, jau tokios nuskriaustos, aš daugiau taip nedarysiu, paleiskit, aš kalta, nebauskit, kodėl aš taip dariau, buvom taip gražiai. Aš tai vis stebiuosi, iš kur ji visą šitą ištraukia.
Dabar kai jau pradeda taip daryt, sakau jau vėl vaidini, mačiau šitą , neįdomu, gal ką kitą moki. Pažiūri, paskui išsišiepia- ,,Mama nu nesijuok iš manęs,, Nu o aš sutirpstu, žinau, kad esu jai silpna. Kad labai myliu tą mažę. Tiesiog ji turi begalę gerų savybių, ir žymiai daugiau gerų, todėl blogosios būna užgožtos gerųjų.
Bet charakteris ne iš lengvųjų, deja vyras kartais pastebi, nu kad gryna aš, todėl, kartais patyliu.

Sveika, pasisakysiu, jei galima (ta prasme, jeigu klausiat). Mano nuomone, - diagnozė: bando ribas. "Mama, ar mylėsi mane jeigu aš tokia"
Reikia vengti tokių situacijų, ypač jeigu suaugęs jau sugeba atpažinti situaciją iš anksto (va, jau tuoj ji pradės...). Suaugęs turi galias nutraukti veiksmą dar jam neįsisiūbavus (paprasčiausia išeitis būtų tiesiog nežiūrėti teliko )

Kaip vaikams išsireikalauti tėvų dėmesio? Kas gali nustatyti, kad to dėmesio gauna užtektinai ir "jau užteks", dabar aš einu žiūrėti teliko ir tu man čia neaiškinsi.... Bet iš to, ką aprašėte - teliko kiek suprantu vis tiek neišeina žiūrėti, nes skandalas ir laiko sugaišti daugiau besižodžiuojant, nei kad pažvelgti į dukrą prieš kylant konfliktui ir paklausiant (savęs)- ko gi tau, vaikeli iš tiesų iš manęs reikia?"

Nu aišku, kad gali pasisakyt, laukiu nuomonių, tam čia ir rašau

Tačiau daug kur nesutinku, aišku reikia būti ir matyti situaciją, iš šono gali kitaip atrodyt. Na sakykim , žiūrint į tai, kad ji pastoviai ant manęs ar prie manęs užlipus, man reikėtų viso atsisakyti, kad nebūtų scenų. Nu taip negaliu.
Tai,kad aš merginai skiriu per daug dėmesio supratau, kai pradėjau mokintis nuo rugsėjo 1 , reikia namie kursinius rašyt, jau laiko vakare jai mažiau, paprašau valandą palikt mane ramybėje pažaist, papiešt, teliko pažiūrėt, na kažką daryt, juk tai jos namai. Tačiau mano vaikas negali nei minutės be mano dėmesio, mama to , mama ano, ir pačioje pradžioje, nusirengia ir 8 val. į lovą, kai paprastai jos iki 10 nenuvarysi, aš sako neturiu ką daryt, tu į mane nežiūri.
Kadangi tos scenos nuo pradžių, ji žino, kad aš ją visada myliu, mes taip susitarėme, ir dabar kai verkšlena, ,mama sako myli, mane vistiek, aišku sakau, visada myliu, tik pykstu dabar, ir toliau verkšlena. Aš kartais sakau, bliauk kiek nori vistiek myliu.

Žinokit daugiau dėmesio, nei kiek aš skiriu, manyčiau sunku gauti, faktiškai aš net kartasi pasijuntu , kad mano sūnus nei pusės tiek negauna, kiek ji, visur , visada, namuose, jei aš virtuvėje, ji būtinai irgi, aš kambaryje ji irgi,lauke irgi, net kai atsigulu, ji jau guli šalia, net gėda sakyt, bet kai pradėjau rašyt kursinius, ji atsisėsdavo ant žemės ir apsikabindavo mano koją, nu kad vistiek mane liestų ir kartu man labai netrukdytų. Vyras kartais sako, kaip tu taip turi kantrybės, kai ji tave taip vis sekioja, trina, lenda, nors neką mažiau tenka ir jam jos lindimo. Tik jis dėl darbo namuose rečiau būna. Jei jau pasigauna ji savo ,,auką,, tai laikykis. Net pamokas sūnui su ja ant kelių aiškinu, nes kitaip jau pradeda kažką daryt, trukdyt, sakyk, nesakius, kad broliui reikia mokintis. Bet žinokit viską rašau su šypsena, man ji tokia patinka Neisivaizduoju kitokio šito savo vaiko, man patinka jos kaprizai,
jos neklausymai, aišku, kad ir supykstu, bet man ji liux vaikas. Kažkaip mes pristaikėme prie jos,ji prie mūsų, ir viskas.
Šiaip galėčiau čia šimtą puslapių prirašyt apie ją

Dar, man taip pat kartais tenka namuose padirbėti, o maniškė visais įmanomais būdais bando atkreipti mano dėmesį. Tai pastaruoju metu mums suveikė toks būdas: aš su ja tariuosi, kad ji man leistų ramiai padirbėti, pvz., vieną valandą (tuo metu ji galės pažiūrėti filmuką, papiešti ir pan.), po to aš padarysiu pertraukėlę, per kurią ji galės mane kalbinti kiek norės, mes pažaisim kokį nors stalo žaidimą ar dar ką nors nuveiksime. Po to ir vėl valanda darbo, ir t.t. Aišku, būna visko, per tą valandą kelis kartus paklausia "kiek dar liko?" ir pan., bet vis tiek tai jau šiokia tokia pažanga ir aš galiu šiek tiek padirbėti.

Paskaičiau Paragintosios nukopijuotą pasakojimą (visų kitų jūsų pakalbėjimų dar nespėjau, nes tiek daug prirašėte) ir pagalvojau, kad galbūt jį galėtų apibendrinti teiginys, kad visi vaikų poelgiai kyla iš dviejų jausmų - meilės arba baimės. Ir jeigu vaiko elgesys yra blogas, esminė to priežastis yra giliai giliai vaike gyvenanti baimė, ir kol nepanaikinsime tos baimės (o tai padaryti gali būti ir labai sunku), pakeisti elgesį bus beviek neįmanoma.

Vėlute, gal mano pasiūlymas ir nuskambės keistai, bet... gal tie mokslai nėra jau taip svarbu? Nors pati visą laiką buvau pavyzdingiausia mokinė, ir to linkėčiau visiems vaikams, bet jūsų situacijoje gal ne trimestro pažymiai dabar svarbiausia, o kad jūs galėtumėte normaliai bendrauti ir gyventi didindami meilės, o ne baimės resursus? Nes dabar panašu, kad baimių kamuoliai visose šiemos pusėse tik didėja. Ir spaudimas dėl mokslų juos tik didina. Ir taip susidaro užburtas ratas. Ištrūkti galėtų padėti, jei pavyktų sustiprinti jūsų tarpusavio ryšius su mergaite. Žinau, kad bandote tai daryti, ir linkiu pirmiausia šioje vietoje nenuleisti rankų...

Dar, mūsų vaikas beveik toks pat. Jis visiškai nemokėjo būti vienas, bet pastebime, kad po truputį pradeda mokintis. Kai atsirado mažasis pastebime, kad būna savo kambaryje užsižaidžia vienas. Tai ir nežinom, ar čia pasikeitusios aplinkybės, ar truput suaugo mūsų vaikas Gal iš tikrųjų reikia kažkaip bandyti su ja tartis ir pradėti mokintis nors po kelias minutes pažaisti vienai, paskui po truputį laikas ilgės ilgės ir išmoks.
Nors iš kitos pusės, gal reikia džiaugtis, kad taip reikalinga esi, nes tuoj prabėgs keli meteliai ir atras mergina įdomesnių užsiėmimų.

PRIDE kursuose aiškino, kad taip reiškiasi pažeistas prieraišumas, t.y. vaikas atsiima už praleistą laiką be saugaus glėbio. Paskui kaip kempinės prisigeria to glėbio, nuolatinio dėmesio, ir "pakabukas nukrinta".

Mano nė viena dukra prie manęs neprilipusi, tokio jausmo nežinau. Tikrai nesėdėdavo manęs apsikabinusios, turiu omeny kad negali pabuti be manęs nė minutės. Nežinau ar tai gerai ar ne.

Na ji pažaidžia biškį viena, bet aš turiu būt jos akiratyje ir viską tempia man rodyt,kiekvieną smulkmeną, spalvina sakykim ką nors nuspalvina lapą medžio, neša rodyt, pagiriu, nuspalvina gėlytę vėl neša, sakau tu nuspalvink truputį daugiau ir tada parodyk, bet ji ne, ji neša , kad tik būtų giriama, aš ją labai daug giriu, ji taip pasididžiuoja tuo, sako matai kokia tavo šauni dukra.
Iš tikrųjų man patinka tas jos atsidavimas, būtų blogiau jei mane atstumtų, tik kartais na erzina, pavargstu, kaip ir visi, bet nieko tokio.


Tai va laukiu to pakabuko nukritimo, kai ji buvo dar mažesnė, ir labai jai buvo gaila skirtis su manim, mes turėjom tokį na pasikalbėjimą, sakydavau na va būtum tu mažytė, tai tilptum į rankinuką ir nešiočiausi tave visur, bet tu didelė netelpi, todėl turi eiti į darželį, ji taip pritardavo man, nu jo kadangi netelpu, turiu būt darželyje.

O mano abu, sūnus aišku mažiau, pagaliau jau ir didelis, bet kažkaip ir dabar dar pasiglausto, apsikabina ir mane ir tėtį, o apie mažiukę net nekalbu. Viduryje valgio reikia pasimyluoti. Nes sako, kad nesulauks kol pavalgys,labai jau nori myluko.

Na maniškis sugeba ant kelių užnorėti net ir kai aš ant tualeto sėdžiu, ir paaiškink tu jam tada kad ne vieta ir ne laikas dabar... Ir šiaip kol kas visiškas "priskretukas" - nėra nei kalbos apie tai, kad galėčiau nors pusei minutės išeiti be jo į kitą kambarį. Bet pažanga nors tame, kad dabar ne visada tokiu atveju pradeda baisingai verkti, bandom mokytis, kad taip nutikus, galima ir linksmai šūktelti "mamyte, kur tu dingai" ir įsivaizduoti, kad žaidžiame slėpynių.
Ir dar labai dažnai prašo jį panešioti, ypač po namus, nes lauke tai mėgsta pats bėgioti. Pvz. vienintelis šansas pakalbėti telefonu yra jį nešiojant. tai taip ir kalbu, kai reikia - vienoj rankoj telefonas, o kitoje 17 kg drambliukas