Mušimasis, manau, yra iš ko nors nusižiūrėtas: maniškis vis lenda prie vyresnės savo sesės, o ji šaukia ant jo ir kartais suduoda. Tada jis taip pat pradeda žviegti ir muša atgal arba tempia už plaukų. Kadangi esu namie vienintelė suaugusi, negaliu nuolat vaikščioti jiems iš paskos, ir kai tik abu pradeda klykti, viską metu ir lekiu skirti. Abu būna susinervinę ir dirglūs, tada nervinimasis persiduoda ir man, ir taip pasaka be galo...
Kita vertus, juk negali apsaugoti kiaurą parą nuo visko, kas erzina, sukelia ašaras... Vaikas turi pereiti tą augimo, pasaulio pažinimo laikotarpį, kuriame yra ir skriaudos, ir neteisybės, ir daug džiaugsmo, meilės. Juk ir suaugę visą gyvenimą mokosi. Tėvelių pareiga daug kalbėtis su vaikais, nors dažnai atrodo, kad jiems per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, juk kažkas galvytėj vis tiek lieka. Labai gerai, kai visokie pamokymai paremiami savo elgesiu ir pavyzdžiu, kitu atveju vaikai gali sakyti, kad tėveliai meluoja
