Nesusitvarkau su vaikais!

Košmaras! Nebeturiu nervų ir jėgų!
NEKLAUSO! Neapsirengia, nesusitvarko, "užsiraukia" ir t.t. Žodžiu, šokdina ant blakstienų. Kai naudoju visokias gudrybes, tai dar dar. Bet kiek galima, kitąsyk ir laiko neturiu, ar nuotaikos, tai iškart užraukia nosį ir jaučiasi įžeista. Po kiek laiko atsiprašo, bet tai trumpam...

Nu va, kaip nekonkrečiai pašnekėjau, bet išsiliejau. Būna tokių akimirkų, kad jaučiuosi bejėgiškai. Užeina vaikui "ožys", ir ką tada? Diržo kiekvieną kartą neimsi. Tokios bausmės, kaip pabuvimas vienam, saldumynų draudimas ir pan. trumpalaikės Ką darot jūs? Jūsų vaikai turbūt irgi nešventieji Bet gal jūs valdot situaciją. Pasidalinkit patirtim, padėkit man, nes nebežinau kaip elgtis, niekas manęs to nemokė

oi, pazistama situacija. pas mane du bachurai 4m. ir 6m. Tai buna ant tiek isveda is kantrybes... pagrinde del tarpusavio mustyniu...
viena karta net pati trenkiau durim ir trumpam isejau laukan atsipusti. Griztu po poros minuciu, tai sedi "gerieciai" ant sofos, telika ziuri, lyg nieko ir nebuvo Nors pries 5 minutes viens kitam galvas dauze
manau, kad visos bausmes vaikui trumpai veikia.

O varge, koks amžiaus skirtumas Mano vyresnėliui tuoj 13, bet ir tai nieko daugiau galvoj neturi (bent jau muštynių metu).
Žinau visas tas teorijas apie sistemingumą, nenusileidimą, tvarką ir t.t. Bet... Artėja vasara, bus daugiau iškylų, tai taip ir skamba giminaičių padejavimai, kaip aš nemoku auklėt vaikų O dar vyresnėlis nekokią įtaką daro: pradeda burbčiot, neklausyt, atsikalbinėt, bet tai gal daugiau dėl tokio amžiaus, o mažajai tai autoritetas Kartais pajaučiu, kad nevykusiai pasielgiu. Ir net nebežinau kokią naują bausmę sugalvot už netinkamą elgesį....

Na jei pradėt nuo tuo kad manęs niekas nemokė, tai čia turbūt daugeli žmonių tai pat neturėjo patirties, jų niekas nemokė, bet jie su savo vaiku kažkaip tai suranda bendra kalba, o ypač su keturmečiu. Žmones nėra tokie skirtingi, kaip atrodo ir tam tikro amžiaus vaikams dažniausiai būdingas tam tikras elgesys. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis praktiškai neskiria savęs nuo aplinkos, antraisiais - dar dažnai tapatinasi su motina, tik maždaug tarp pusantrų - trejų metu amžiaus susiformuoja vaiko "aš" kaip atskiro individo suvokimas, tik maždaug ketverių-penkerių metu amžiaus vaikas supranta, kad kito žmogaus žinios apie konkrečia situacija gali skirtis nuo paties vaiko žyniu apie ta pačia situacija (iki tol vaikas mano, kad jeigu jis nemato mamos, tai ir mama jo nemato), tik pradėję lankyti mokykla vaikai įsisąmonina taisyklių reikšme ir išmoksta jų laikytis... pvz., prieš kelias mėnesius vedžiau savo dukryte į polikliniką, skiepu, tai ji namie iki paskutines minutes inkste ir tąsęsi, "nežinojo", ką apsirengti, "nemokėjo" ir "negalėjo" užsisegt batukus. Žodžiu, visais įmanomais budais gaišino laika ir vare mane iš proto. Kai atėjom, po procedūros pasikalbėjom, į mano klausimą, kodėl, atsake, kad taip, ji iš tikrųjų bijojo eiti pas gydytoją, todėl ir "nemokėjo" rengtis... bet dabar jau nebebijo, nes nieko baisaus nebuvo, tik truputi „uodas įkando“, ir kitą kartą ėjom į polikliniką noriai ir nebuvo jokiu problemų. Gal tavo vaikas irgi bijo/nenori kur važiuoti ir savo elgesiu bandę tau tai pasakyti? Būna, kad reikia daryti ir nemalonius, skausmingus dalykus, jų išvengti retkarčiais neįmanoma, bet išgyventi daug lengviau, kai tėtis ir mama parodo, kad supranta, kaip vaikui skauda, ar nemalonu. O diržas-ne išeitis, bausdama savo vaiką, baudi ir save

Ačiū už ilgą ir išsamų paguodos žodį.

Žinot, ką aš pastebėjau, jei jau vaikui užėjo nevaldomas isterijos priepuolis, tai geriausia jį stipriai apsikabint ir prisispaust prie savęs. Laikyti kol praeis. Rezultatas stulbinamas Taip išvengiam didenių bausmių ir diržų.
Bet ką daryti, kai paliepiu pasidėti drabužėlius, bet neklauso, atranda daugybę "pavargau", "tingiu", "nenoriu", "vėliau"... ir t.t....

Aš sakau, kol nesusitvarkysi, aš su tavimi nekalbėsiu, padeda. O kai padaro ką nors negero, tai parodau, kad esu labai nusiminusi, vaikas tai pamatęs, stengęsi viska ištaisyti. Po to mes visada atsisėdam kartu pasišnekėti apie elgesį ir bandom paligint mano, tėčio, broliuko ir jos

manes irgi ne visada klauso vaikai, mato, kad minkstasirde mama, tai ir lipa ant galvos bet uz tai jiems autoritetas - tetis vat jeigu pasake tetis kazka, tai sventa, kartais uztenka pasakyt "Teciui skambinu jei neklausot" - isgirsta momentaliai. Na aisku, kelis kartus gavo nuo tecio i uzpakalius, bet jau uz labai rimtus prasizengimus, nors speju jie jo klauso ne del bausmiu. Kazkaip jiems jis didelis autoritetas "jei tetis taip pasake, reiskias tai teisybe ir taip turi but"
sunus nuo mazens isterikuodavo, ypac megdavo viesose vietose surengt spektaklius, tada kokios bobules ateina ir mane auklet pradeda, sunu guodzia, o jis dar labiau klykt man padedavo - atsisedu ant kokio suolo ir laukiu kada baigs rekt, dar pasakydavau "parek, maziau sisiosi, gal lengviau bus.." ir nekreipdavau i ji demesio, zurnala paskaitydavau na suveikdavo tas variantas, nes pamatydavo, kad man vienodai rodo, pagrindinis ziurovas (as) nesusidomejo "spektakliu" ir greit nurimdavo
o del pestyniu tarpusavyje, na as su broliu iki 14m. pliekiausi.. pamenu gryztam is m-klos ir prasideda.. 16h nurimdavom ir staigiai namus tvarkydavom, nes 17h tevai gryzdavo is darbo, tai jie net nezinodavo, kad namai drebedavo nuo musu siautejimu.. mano irgi musasi, bet paskui vienas kito atsipraso ir gydosi draugiskai "karo zaizdas" as nesikisu, nes lieku kalciausia, svarbiausia pakontroliuju, kad pestynes nedaeitu iki krauju ir agresijos

Mano vaikai taip pat bijo tėčio, nors nieko blogo jiems ir nedarę, tiesiog bijo, o gal tokia pagarba? Būna kad pakanka pasakyt, tuoj tėčiui paskambinsiu ir viskas, nejoki ginču, nieko... Nors ir nelepinu vaikus, bet...yra kaip yra...vieną labiau myli, kitą – klauso. Taip buvo, yra ir bus. O dėl pieštyniu, tai visi vaikai vienaip ar kitaip turi išreikšt savo jausmus, savo norą būt pastebimas, mylimas, ar šiaip padūkt

Pas mus irgi tėtis autoritetas, bet tik jis nesutinka, kad juo gąsdinčiau sakydama vaikams, kad pasakysiu tėčiui ir pan. Sako, aš nepabaisa, nesudaryk tokio įspūdžio. Vistiek reikia kažkuo pagąsdint Diržu - nemorališka, tėčiu - negalima, nekalbėjimu - šiek tiek veiksminga, bet neitin. Dažnai tada kartojasi ožiai, atsiprašinėjimai ir pan. Bausmė uždraudžiant saldumynus, sūrelius kelioms dienoms irgi kartais gelbsti.
Sunkus menas auklėti vaikus, dar plius kai pagalvoji, kad kiekvienas netaip išsprestas konfliktas turės daug didesnių pasekmių ateity

Man regis, taip yra dėl mamos nemokėjimo vadovauti apskritai, dėl nepasitikėjimo savim. Dėl pačios laikysenos. Manęs niekas nemokė - nu retai jau ką moko... Vieni žmonės moka, o kiti nemoka, taip jau yra. Kaip ir mokykloj - vienas nokytojas valdo klasę, o kitas nevaldo.

Mano supratimu, čia labiausiai padėtų padėties išsiaiškinimas. Kaip aš kartą savo vyresnėliui aiškinau, kai mažas buvo. Kas, sakau čia pas mus yra mama? Tu. Teisingai, aš. O as pas mus yra vaikas? Aš. Tai dabar blyn, kas ko turi klausyt, ką?!
Aš esu mama. Aš esu atsakinga. Reiškia, aš vadas. Ir taškas. Kai ką leidžiu, kai ko neleidžiu, ir privalu manęs klausyt. Nori raukytis - raukykis, nori cypt - cypk, yra kaip yra, ir šventa - kai tu būsi mama, tu reguliuosi.

Jeigu ką nors leidžiu, kas gal šiaip jau ir išpindėjimas - tarkim, neit į darželį arba pusryčiams ledų - tai ne kasdien ir su priežastim. Pavyzdžiui, aš šiandien nedirbu. O kai mamai reikia į darbelį, vaikas eina miegot anksčiau, ryte keliasi ir ena daržan be jokių ožių, nes taip reikia.
Kaip ir neleidžiu, irgi ne šiaip sau, o visada galiu paaiškint, kodėl. Neklijuoju pleistro ant kelio (nesvarbu, kad pleistras gražus), todėl, kad žaizdelė pakvėpuotų, o ryt, kai eisi į daržą - būtinai klijuosiu. Negalima žiūrėt televizoriaus visą mielą dieną, nes nuo to suges akytės. Negalima važinėti paspirtuku po aikštelę, nes užvažiuos mašina. Neperku žaislo, nes žaislai kasdien neperkami, nėra tiek pinigėlių. Kas dar neaišku?

Ne, neduosiu pažaist su kompiuteriu, jei aš turiu daug darbelio ir rašysiu per naktį, nebent 10 minutėlių, kol skalbinius padžiausiu. O jeigu nusimuši koją, aš tave guosiu ir 20 minutėlių, nes tai yra svarbiau. O jeigu taip cypsi, neužsigavęs, tai špygą, nes aš atskirsiu Jeigu nori, kad pabučiuočiau ir pašneknčiau ir dėmesio - galima ir be cypimo, tas irgi svarbu, ta reikalui mama darbą irgi biskutuką atidės. O vat legų namelio už tave nestatys Yra prioritetai, vat ir viskas, aš juos žnau ir vaikai žino. Cypimai, užsiraukimai, nu zdresti. Tai gal dar ir man pacypt ir užsiraukt?

Dar ko, neklausyt Aš dviejų vaikų motina, suaugęs žmogus, ir net nesiruošiu leistis į cirkus, grasinimus irgi debatus su kūdikiais, kur yra visai ne jų kompetencija. Ir dar kokiais - kuriuos pati pagimdžiau ir va iki kiek išauginau, kas įrodo, kad auginta gerai Diskutuot tuo, kas yra būtina, nesiruošiu nė su vaikais, nė su niekuo, niekas man čia nepareguliuos... Taip, tu gali pasirinkt, ką nori pietų, bet tu negali pasirinkt, pietaut ar nepietaut Taip, tu gali pasirinkt, ar per kompą žiūrėt multiką, ar žaist žaidimus, bet negali žaist ilgau, negu aš leidžiu.

Nerenka žaislų? Nu bet tai tavo žaislai, tu su jais žaidei, tu juos išmėtei, einant miegot, patys į dėžę nesulips, reikia rinkt. Tempi gumą - nu tempk, kol nebeliks laiko vakare pasakai ir pasikalbėjimams, o ryte iš lovos su domkratu versim... Ai, nori pasakos? Nu tai rink ir bėk, aš ateinu

Nereikia suprast, kad aš juos muštruoju ir dresiruoju. Neeea, ir tingiu, ir prasmės tame nėr, jei eis į armiją, ten jau kas nors pramuštruos Leidžiu tikrai daugokai, tėvas įsitikinęs, kad išvien lepinu Bet jau ko neleidžiu, tai neleidžiu, ko netoleruoju, tai netoleruoju, ir kas reikia, tas reikia...

Nežinau, ar aiškiai parašiau Gal ir neaiškiai, šitoj vietoj kažkaip nemoku išsireikšt. Žodžiu, manęs visi klauso, be jokių bausmių ir isterijų ir gąsdinimų tėčiais Gal tėtis gąsdina mama, nežinau Bet, tarkim, bausmių beveik nenaudojam. Aš juos myliu, jie mane myli, tame ir bausmė, kad susipykstam, jei susipykstam.


Papildyta:

Failai, tu per daug atsakingai į viską žiūri. Esi gi ne Viešpats Dievas, o žmogus paprastas, gali ir suklyst, visi suklysta, nu ir ką. Tu padaryk, kad dabar ant galvos neliptų, ir užteks, o ateity gali ir nieko nebūt. Nu kas jau ten velnią bus, kad liepsi užsičiaupt, nes tau jau galvą skauda. O žėk, gal ir užsičiaups

Ta prasme, tu gi ne asociali, ir ne taip išspręstas konfliktas nereiškia, kad vaikas būna pribaladojamas, o motina iš nervų eina pas chiebrą prisigert?

Kai vaikas gimsta, prie jo gi nėra etiketes su aprašymu kaip vienoj ar kitoj situacijoj tęvai turi elgtis. Va ir tenka mokytis po žingsniu

Taip, aukso žodžiai, pilnai sutinku Aš labai stengiuosi, bet nevisada pavyksta O taip norėčiau, kad būtų tokia tvarka kaip ir pas jus. Nemoku, neišeina, neatsilaikau ir pan... Kad ir šiandien ruošiantis į darželį sako, nesimausiu šitų kojinių. Sakau maukis, nes kitos nešvarios. Šiandien išsiplausim, o ryt galėsi mautis tas dryžuotas. -Nesimausiu!- Ir rėkt! Rėkia, mane vadina negražiai. Aš tokiomis situacijomis pasimetu, nežinau ką daryt. Įsakinėju, kad rengtųsi ruoštųsi, nes aš vėluoju į darbą. Bet iš vaiko reakcijos nulis. Kaip rėkė taip rėkia, tik garsiau ir baisiau. Aš einu diržo, tada puola atsiprašinėt. Arba gąsdinu, kad palieku ją namie, o aš išskubu į darbą. Kažkokia nesąmonė. Ir vaikui ir man blogai. Tokiais atvejais labai nemoku suvaldyt situacijos Šiandien atleidau, bet sakiau, jei kitąkart dar mamą negražiai pavadins, - bus bausmė- reiks kampe stovėt. Bet net pačiai baisu, kad prisišnekėjau Kaip ją reiks išlaikyt tam kampe? Rėks dar daugiau nei šiandien ir Š... gausis.