Paauglystė II

jausciausi labai iskaudinta sulaukusi tokios mamos reakcijos...   panele viska planavo, ruosesi, o juk ir vaikinas matosi labai geras jei ryzosi tokiai avantiurai, buti pristatytas ne tik tevams, bet iskart visai giminei. Tokius tik isskestom rankom pasitikti 

Laba diena, o tiksliau jau labas vakaras

As paaugle. Nenoriu kurti naujos temos, tad nutariau pasidalinti isgyvenimais cia. Tiesiog noriu issikrauti. Jei nepyksit, truputi papasakosiu.
Pradesiu is pradziu. Man 14, mano mamai 50. Visada mokinausi labai gerai, taip yra ir dabar. Kasmet gaunu pagyrimo rasta, bunu fotografuojama i pirmunu lenta. Del tokiu dalyku mano mama niekados negaledavo skustis. Na, nebent del to, kad nelabai megdavau skaityti visokiu jos parnestu knygu ir ilgokai sededavau prie kompiuterio. Daznai vietoj mamos darau valgyt, sestadieniais visada viena sutvarkau savo DIIIIDEEELLIII (3 aukstu) nama, vasara dirbu, priziuriu savo dukterecias ir sunenus, padedu savo jau seniai suaugusioms sesems ir broliams, kuriu turiu irgi nemazai. Savo mamai as atrodau labai bloga. Bent jau taip ji sako. Ir dabar man sunku sulaikyti asaras (jau nesulaikiau), kai prisimenu jos sakini, tiesiog sudauzusi man sirdi - "Zinok, man jau geriau, kai taves nera".  Ir ne visada zinau, ka darau ne taip. Su draugais mokykloje man ne taip gerai kaip su mokslais. Mane ten kai kurie berniukai izeidineja ir del to daznai ryte nenoriu keltis ir vel i mokykla zygiuoti. Kai pasakau mamai, kad su manimi taip elgiamasi ir, kad jauciuosi blogai, tik piktai liepia nekreipti demesio.  O anksciau ne tik paguosdavo, taciau dar ir apkabindavo bei pabuciuodavo...  O dabar atostogos baigiasi ir as vel turesiu eiti i ta vieta, kurioje man nelabai gera gyventi. Jei mokykloje butu atskiri kambareliai kiekvienam mokiniui mokintis, mokykla megciau, ir net labai. Nors labiau nelaukiu rudens del pacios baisiausios dienos metuose - mano gimtadienio. Per ji as tik verkiu. Nezinau del ko. Gal del to, kad zinau, jog dazniausiai per mano gimtadienius visada buna taip - ryte mama su tete pasako "su gimtadieniu" ir viskas, nei buckio, nei apkabinimo, nieko, o jei mano gimtadienis iseina sestadieny - pasikviecia savo pagyvenusiu draugu atseit "mano gimtadienio proga". Senarijus buna toks - zmogus, svenciantis gimtadieni, neapsikentes nuo garsiu kalbu nueina pasedeti prie kompiuterio, o sveciai svencia ir, dazniausiai, net man nepasake "su gimtadieniu". Taip, tevams priklauso puse mano gimtadienio, gi tik del ju as galiu gyventi, taciau, ne visas... Seses ir broliai (jie jau seniai negyvena kartu su mumis ir net toje pacioje salyje, kaip ir mes) manes gaili del to. "Vargsyte, neturi, kas tave pasveikina...", o tai mane dar labiau liudina... Liudina, nes man gaila tevu, kad jie turi galbut jiems per jauna dukra, kurios jie nesupranta, kodel ji visada verkia per gimtadienius pati nezinodama del ko... 

padekit mamos gal kuri turit panasiu problemu.. pagalbos reikia ne man,mano mamai....   ji nebesusitvarko su mano broliu jam 13. visiskai nulis emociju del mokslu,vien neigiami,neina i pamokas,akivaizdej tyciojasi is tevu   pastaruoju metu ir pinigus vage...   beda ta,kad gyvename mazame mieste,ir nera pas mus cia kur kreiptis pagalbos.... mmmmmmmmama verke kiekviena diena sneka ir graziuoju ir piktuoju,o jam dzin dzilin.......  

Paskaitykit auklejime, gal rasit kokiu npatarimu
Paauglyste - sunkus metas

Dukrai tik 17 metų,na žinau nemažai,bet vistik dar nėra labai suaugus,iš vyro pusės ji yra vienintelė mergaitė šeimoje,tad lepinama,mylima,viskas jai leidžiama...