Labai pasisekė jūsų mažajam vyrukui
O jei gerai supratau , tai iš manęs "keblių klausimų" kaip ir nėra, tik yra noras sužinoti ar mano vienos mama nenori diskutuoti, kai nuomonės nesutampa
As paaugle. Nenoriu kurti naujos temos, tad nutariau pasidalinti isgyvenimais cia. Tiesiog noriu issikrauti. Jei nepyksit, truputi papasakosiu. Pradesiu is pradziu. Man 14, mano mamai 50. Visada mokinausi labai gerai, taip yra ir dabar. Kasmet gaunu pagyrimo rasta, bunu fotografuojama i pirmunu lenta. Del tokiu dalyku mano mama niekados negaledavo skustis. Na, nebent del to, kad nelabai megdavau skaityti visokiu jos parnestu knygu ir ilgokai sededavau prie kompiuterio. Daznai vietoj mamos darau valgyt, sestadieniais visada viena sutvarkau savo DIIIIDEEELLIII (3 aukstu) nama, vasara dirbu, priziuriu savo dukterecias ir sunenus, padedu savo jau seniai suaugusioms sesems ir broliams, kuriu turiu irgi nemazai. Savo mamai as atrodau labai bloga. Bent jau taip ji sako. Ir dabar man sunku sulaikyti asaras (jau nesulaikiau), kai prisimenu jos sakini, tiesiog sudauzusi man sirdi - "Zinok, man jau geriau, kai taves nera". Ir ne visada zinau, ka darau ne taip. Su draugais mokykloje man ne taip gerai kaip su mokslais. Mane ten kai kurie berniukai izeidineja ir del to daznai ryte nenoriu keltis ir vel i mokykla zygiuoti. Kai pasakau mamai, kad su manimi taip elgiamasi ir, kad jauciuosi blogai, tik piktai liepia nekreipti demesio. O anksciau ne tik paguosdavo, taciau dar ir apkabindavo bei pabuciuodavo... O dabar atostogos baigiasi ir as vel turesiu eiti i ta vieta, kurioje man nelabai gera gyventi. Jei mokykloje butu atskiri kambareliai kiekvienam mokiniui mokintis, mokykla megciau, ir net labai. Nors labiau nelaukiu rudens del pacios baisiausios dienos metuose - mano gimtadienio. Per ji as tik verkiu. Nezinau del ko. Gal del to, kad zinau, jog dazniausiai per mano gimtadienius visada buna taip - ryte mama su tete pasako "su gimtadieniu" ir viskas, nei buckio, nei apkabinimo, nieko, o jei mano gimtadienis iseina sestadieny - pasikviecia savo pagyvenusiu draugu atseit "mano gimtadienio proga". Senarijus buna toks - zmogus, svenciantis gimtadieni, neapsikentes nuo garsiu kalbu nueina pasedeti prie kompiuterio, o sveciai svencia ir, dazniausiai, net man nepasake "su gimtadieniu". Taip, tevams priklauso puse mano gimtadienio, gi tik del ju as galiu gyventi, taciau, ne visas... Seses ir broliai (jie jau seniai negyvena kartu su mumis ir net toje pacioje salyje, kaip ir mes) manes gaili del to. "Vargsyte, neturi, kas tave pasveikina...", o tai mane dar labiau liudina... Liudina, nes man gaila tevu, kad jie turi galbut jiems per jauna dukra, kurios jie nesupranta, kodel ji visada verkia per gimtadienius pati nezinodama del ko...
galiu pasakyti, kad esi AUKSINIS vaikas... tikrai. o tevai seni, gal but senu paziuru. kai buvo jauni, gal norejo vaikams suteikti tai, ko patys vaikysteje neturejo. o dabar, jau sensteleje jie tau teikia tai ka patys "gavo".
Manau čia ne su tavim problemos, o su tavo tėvais. Būna tokių, kuriems niekas niekada neįtinka. Galbūt tiesiog reiktų mažiau kreipti dėmesį, juk tu gerai mokaisi, stengiesi, tai baigus mokyklą išvažiuosi kur nors studijuot ir nereiks tų tėvų kęst ;]
O be to, gi prie kompiuterio sėdi - tai gali gi susirast draugų[ar bent pažįstamų] forumuose, su jais galima pasišnekėt ir t.t.
galiu pasakyti, kad esi AUKSINIS vaikas... tikrai.
o tevai seni, gal but senu paziuru. kai buvo jauni, gal norejo vaikams suteikti tai, ko patys vaikysteje neturejo. o dabar, jau sensteleje jie tau teikia tai ka patys "gavo".
Saulyte, žinau viena, kad ir kaip skaudu - tėvų nepakeisi. Mano mama labai nesupratinga, visada irgi prikaišioja ir pan. Nesu ir pati angelas - ne visada sutariu, bet bent stengiuosi kalbėtis - o ji ne. Liko man tik metai iki 18 gimtadienio, ir ji man visą laiką tai prikaišioja. Maždaug - gyventi galėsi kur nors varyti ir t.t.
O, beje, kodėl Tau negera mokykloje? Pabandyk atsiriboti nuo žmonių, kurie tau nemalonūs, su kuriais nenori bendraut, bus lengviau. Patikėk - įmanoma Juk tikiu, kad turi kelias drauges(-us), kurie tave palaiko ir su tavimi bendrauja. Netikiu, kad viskas taip blogai Laikykis, rask veiklos kad nuo tėvų atsiriboti, pamatysi, bus lengviau. Man būtų. Sėkmės.
Stiprybės, saulllyttte. Mano tėvai buvo panašūs. Visad mokiausi tik geriausiais pažymiais, buvau mėgstama mokytojų, o tėvams atrodė, kad "mažiau žiūrėk į draugus, daugiau pasimokyk", nors aš net tų draugų gerai nepažinau per mokslus, irgi gimimo dieną tebūdavo "sveikinam" ir nei bučkio, nei apkabinimo. Nors tėvai gan jauni buvo. Turėjau vyresnį brolį, kai jis išvažiavo į kitą miestą studijuoti, išvažiavau kartu iš tėvų namų dar būdama nepilnametė. Taip su broliu kelis metus pagyvenau, įstojau kaip ir jis tam pačiam mieste ir viskas gerai baigėsi.
Nu velnias gi, mama, kai gimdė, buvo 36- visai ne sena, o dabar jau gaunasi kaip ir senoka mama...gerai, kad aš nesumąsčiau pagranduko, žiauriai kažkaip atrodo po kurio laiko.. Laikykis, mieloji, tėvai tave , be abejo, myli, bet tiesiog jiems nebėra noro ir kantrybės su tavimi užsiimti, be to, bijo, kad šunų keliais nenueitum, todėl ir griežti..
Sveiki;) Turiu problemų su mama, taigi kreipiuosi į jus...
Man šešiolika metų. Taip, esu paauglė, tačiau mano mama puikiai žino, kad nevartoju alkoholio, nerūkau, labai gerai mokausi, nemaištauju prieš mamos sistemą. Kol kas...Šiaip gyvenu su mama ir seneliais. Mano mama man kelia juokingas (mano ir mano pažįstamų nuomone) sąlygas. Man liepiama 23h jau miegoti, man neleidžiama būti ne namie ilgiau nei iki 20h (nesvarbu, ar tai paprasta diena, ar savaitgalis, ar mokslo metai, ar atostogos). Mat tokiu metu jau temsta. Taip pat tik prieš mėnesį leido pernakvoti pas mano geriausią draugę. Kai būnu mieste su draugais, ji man paskambina kokią dešimtį kartų ir jau iškart klausinėja, kada grįšiu. Aš jai visada sakau, kur esu ir su kuo esu. Mano draugais ji labai nepasitiki, jų nevertina. Ji įsivaizduoja, kad jie daro man labai blogą įtaką, nors manau, kad iš mano apibūdinimo matosi, kad neinu jokiais blogais keliais. Kai bandau su ja tartis, kad leistų su draugais ilgiau pabūti, kad leistų vėliau išeiti, ji kategoriškai atsisako mane išklausyti, pradeda ant manęs rėkti, grasina (kad išveš mane per atostogas į kaimą, kad nebelankysiu šokių, kad niekur neisiu iš namų ir t.t.). Dažnai pasako : ,,mes susitarėme". Kai bandžiau pasakyti jai, kad mes niekada nesitariame, kad čia tik ji man iškelia sąlygas, ji manęs nenorėjo išklausyti, vėl rėkė. Šiaip ir pinigų man duoda, viską perka, bet nesame su mama draugės. Ji pati kažkada sakė, kad ,,aš tau reikalinga tik dėl pinigų, o šiaip aš tau nereikalinga". Žinoma, neigiau tai, bet šitaip su manimi elgdamasi (kaip su penkerių metų vaiku), niekindama mano draugus (kurie tikrai man labai labai brangūs ir per šią sunkią, audringą vasarą mama net neįtarė, kaip jie man padėjo, kai aš jausdavausi visiškai palūžusi, mat turėjau problemų su keliais draugais ir labai dėl jų jaudinausi), niekur manęs neišleisdama kelia kažkokią neapykantą. Jaučiuosi kvailai prieš bendraamžius, o mano draugai dėl manęs turi anksčiau grįžti namo, nes jei manęs nepalydėtų namo, tai matyt išvis turėčiau grįžti kokią 18h... Ar šis mano mamos rūpestis yra normalus? Ką man daryti, kaip su ja kalbėti, kad ji pagaliau suprastų, kad man nebe dešimt metų, kad aš noriu truputėlio savarankiškumo? Štai šiandien aš važiavau ryte susitikti su draugu (tik draugu!). Nemelavau, nors žinojau, kad jis mamai labai nepatinka (nes jis kol kas gyvena ne su mama, nes pas juos bute daromas remontas. ir šiaip, ji mano draugų, kaip jau minėjau nekenčia). Ji man neleido išeiti, pasakė, kad niekur neisiu, bet aš vis tiek išėjau (nors, prisipažinsiu, supratau, kai kalbėjome, kad ji mane visgi išleidžia.). Grįžt namo planavau kokią 12h(dienooos), bet paklausiau jos, kai man telefonu skaitė 20min moralą ir grįžau pusę vienuolikos. Ji sakė, kad turėsim rimtą pokalbį, mat yra įsitikinusi, kad su manimi nesusitvarko, bet dabar žinote ką? Ji mane ignoruoja. Net nepasisveikino, net nepažiūrėjo į mane.
ji bijo ateities,bijo suvokti tai,kad tu daraisi nuo jos nepriklausoma,bijo jaustis nereikalinga.
todel suleidusi nagus i tave stengiasi prisiristi visam gyvenimui. nezinau jokio kito kelio,tik pratinimas,kalbejimas,kalbejimas(nesvarbu kad neklauso,bet ji girdi,patikek).... kai klausiau savos motinos,ka ji darys kai man sueis 18,ji atsake-ta pati. tai reiskia kazka panasaus kaip taviske. na jau ne,taip nebus.
, tai iš manęs "keblių klausimų" kaip ir nėra, tik yra noras sužinoti ar mano vienos mama nenori diskutuoti, kai nuomonės nesutampa 
