Labas, o mano paauglys su manim/mumis nekalba , nuolat įkritęs į kompą, visada namuos, kartais per dieną turiu sugalvoti , kur pasiųst, kad gryno oro įkvėptų. Nueinu į mokyklą per atvirų durų dienas- oi labai geras , gerai mokos, bla bla. Aš tai suprantu taip-jis mums netrukdo vesti pamokų, patogus nešokantis į akis vaikas. Taip, patogu ir man,kad jis visad 'ant akių", bet ar normalu, kad paauglys, kuris nėra nei negražus, nei kvailas, neturėtų jokių draugų po pamokų
Spėju, kad yra kažkokių bendravimo problemų, kurių niekaip negaliu išsiaiškint
Jam niekas neįdomu, kartais daro įv. dalykus tik dėl to, kad jo žodžiais "aš nezysčiau". Nei sportas, nei ekskursijos, nei važiavimas prie ežero. Vakar važiavom į kaimą, sakau gal nori pasimokyt pavairuot? Jaučiu , kad norėtų, bet gėdinasi , kad kažkas nepavyks. Toks kompleksų maišelis jis šiuo metu
Norėčiau padėti, bet nerandu kelio. Vyras dažnai būna išvykęs, tačiau , kai jis būna grįžęs, sūnus visus klausimus sprendžia/derina su manim...Ir atėjom tą ribą, kai reikia spręst vyriškas problemas, o mamos gėdinasi, o su tėvu nenori apie tai kalbėt... Vakare girdžiu kaip 'neužmiega', man baisu , kad dešimtmetis brolis atsibus ir supras ką tas ten lovoje veikia
Žinau, kad tuo neužsiimtų, jei per dieną kažkur fiziškai išsikrautų >Sutikčiau ir didesnę sumą mokėt kokiam sporto klubui, kad tik susidomėtų ir eitų "į žmones'. Pažadėjo nuo lapkričio eit į treniruoklių salę
