Paauglystė II

Na, matau tame logikos, juk jei tėvai visiškai nesusidūrę su tuo tai galbūt bandymas/siūlymas priešingos lyties draugo jiems atrodo lyg būdas parodyt vaikui, kad jis klysta, kad galbūt tai ne galutinis jo sprendimas

Žinoma ramint raminčiau,. Tik kodėl klausymai yra kankinimas, nes man, kaip mamai jų kiltu begalė

Tas tiesa Todėl net ir tikėdamasi, kad mano vaikai bus tradicinės orentacijos kalbu apie tai, jog normalu, galbūt kiek neiprasta ir sudėtinga, bet NORMALU mylėti tos paties lyties draugą.

Kaip regavo tavo tėvai? Ir kaip norėtum, kad jie regavę būtų

Taip,būtent,eksperimentuoja.Ir nėra blogai,bet kokiu atveju,žmogus ieško savęs ir renkasi tai kas jam priimtina.

Papildyta:

Šaunu, kad apie tai galvojate. Nors ir linkiu su tuo nesusidurti (dėl to paties vaiko ramybės), tačiau vengti tokios situacijos ir jai nesiruošti - dar blogiau. Vaikas, žinoma, tam nepasiruoš, jis gi nežino kas tai yra. Ima suvokti tik paauglystės metu.

...Tuo metu buvau ne savo kambaryje, bet savo kambaryje buvau palikęs įjungtą įkrauti savo mobilųjį telefoną. Mama, pasinaudojus proga, kad manęs prie telefono nėra, perskaitė žinutes. Aš, išgirdęs mamos verkimą, atėjau pamačiau ją verkiančią ir laikančią rankoje mano mobilųjį. Tiesą sakant, nesupratu, kodėl ji verkia. Jos pirmoji reakcija buvo - riksmai ir pyktis. Tai buvo sunku, per sunku. Aš dar pats nebuvau susitaikęs su savimi, o dar ir mamos priešiška reakcija... Žinoma, dabar tai jau tik prisiminimai, tačiau tada tai buvo ganėtinai sunki situacija man, turint omeny tai, kad man ir taip buvo sunku, o dar prisidėjo papildomi rūpesčiai ir bandymai mamai paaiškinti kas tie homoseksualai. Ji žinojo, bet nesuvokė... Praėjo jau nemažai metų, turiu mylimą žmogų, su kuriuo gyvenu ir esu laimingas, mama jį jau pažįsta ir dabar viskas labai gerai Bet pats paauglystės laikotarpis man buvo sunkus ir kai paklausiu dabar mamos, kodėl ji taip elgėsi su manimi - draudė bendrauti, neišleido iš namų, bandė prievarta "pakeisti"... Ji sakė, kad homoseksualus prilygindavo narkomanams, pogrindžio subkultūrai ar šiaip kažkokiai sektai Bet dabar ji rami, nes ji mato, kad aš visai nepasikeičiau - nei rūkau, nei geriu, nei narkotikus vartoju, nei reikalų su policija turėjęs - studijuoju universitete, siekiu savo tikslo, turiu vaikiną, su juo esu laimingas ir džiaugiuosi gyvenimu... Žinoma, tik kankina visuomenės požiūris ir nuolatinė kritika, kai paskaitau komentarus kokiame delfyje kai būna straipsnis susijęs apie gėjus...

Per daug išsiplėčiau. Mamos, jei Jums rūpi Jūsų vaikas ir norite jam tik gero, pasidomėkite apie homoseksualus pirmiau, o rėkite ne dėl to, kad jis galbūt toks, bet geriau rėkite jei rūko ar geria

Nelabaiį temą,bet tikrai gerbiu tokius žmones,kurie nebijo ir pasirodo tokie, kokie yra..
Gaila nedaug tokių pažinoti garbės teko... o ir bendrauti su homoseksualiu vaikinu yra gerai, nes kitaip netikiu tik draugiškai santykiais tarp vaikinų ir merginų

Mamos, mes juk kalbame ne vien apie seksą. Kaip suprantu, Jūs eksperimentus būtent priskiriate tik seksui. Tačiau paauglys apie savo homoseksualią orientaciją supranta ne vien seksualiniu potraukiu, bet ir meilės jausmu. Taigi paauglys jau brandina mintis apie meilę ir ją sieja su tos pačios lyties asmeniu. Eksperimentai būtų paprastesnis ir paaugliui lengviau suvokiamas dalykas. Kita vertus, būna visko nenumatyto Nors nežinau, man taip nebuvo. Aš gana greit supratau apie save, tik susitaikymas užtruko apie 3 metus.

aš ne mama,man kol kas tik 13 (jei atsakymas buvo man )
eksperimentavimą aš lyginu su savęs ieškojimu,su tuom ką myli ir ko ne

Vat butent apie tai ir kalbu. Jei apie homoseksualuma prabiltu 14m. berniukas (man jis dar vaikas, ne paauglys), rimtai to nepriimciau. tiesiog truputi keista, jog keturiolikmetis gali buti 100proc. tikras, jog ji seksualiai traukia kiti berniukai. Bet 16... butu liudna bet tikrai neatstumciau ar nemeginciau perkalbeti Nei draugem, nei niekam is giminiu nesipasakociau kuo ilgiau ir patarciau jam to nedaryti, bent iki studiju, nes as gyvenu mazesniam miestely, kur, manau, tolerancijos nerasta.
Atsakant konkreciai i klausimus galiu pasakyti: Toleruociau ir myleciau vaika toki, koks jis yra. Klausimu neuzdavineciau, nes...o kokia gi prasme? Tikriausiai i dauguma klausimu jis ir pats neturi atsakymo. Jo seksualumas mano meilei itakos neturetu Ir jo vaikina priimciau taip, kaip priimciau mergina, tikrai nenoreciau, kad slapstytusi nuo manes.

Viskas kaip ir suprantama bei logiška. Bet, net jei Jūs gerai priimtumėte, tai pačiam vaikui, o ir jo draugui būtų nemalonu susitikti Jūsų namuose. Taigi patikinu - slapstytųsi. Bet jei po kiek laiko vaikas ims pasitikėti mama, tada ateis laikas ir pamatysite jo draugą. Manau viską suprantate Pačiam vaikui dar nemažai reikia laiko pačiam jam... Bet manau nereikėtų bijot užduoti pačiam vaikui klausimų, nors jam ir sunku, bet ramiai kalbėtis reikėtų. Galų gale tai skatintų paties vaiko mąstymą, jis nebus pratinamas bėgti ir tylėti nuo problemų. Kalbu apie visas problemas apskritai. O klausimai apie homoseksualumą kažkiek gali būti keliami, gal tai paskatintų patį vaiką pamąstyti jam apie save. Na ir pačiai mamai būtų ramiau.

Žinai matrix99, ačiū tau už temą Jei apie tai bus kalbama ir kiekvienas ją perskaitęs bent įsivaizduos kaip elgsis reikalaui esant bus lengviau Ta proga su bernais savo kalbėjau, kad yra sm tokia tema ir kad apie tai kalbam. Klausė kaip reguočiau aš Kai pasakiau, man liko ramu, kad jei jau kas jie man pasakys savo dvejones/baimes ir tas susitaikymas su savimi nebus man už nugaros

Džiugu, kad būdama 13-metė nebijai įsilieti į tokį sudėtingą pokalbį. Homoseksualumo tema seniai buvo laikoma sudėtinga, nes iki šiol iki galo neištirta homoseksualumo prigimtis. Dažniausia homoseksualais jau gimstama, bet tai pasimato tik paauglystėje dėl to, kad tik tuo laikotarpiu ima formuotis seksualiniai polinkiai, atsiranda meilės samprata ir pan. Labai abejoju, ar homoseksualais tampama, nes sunku įsivaizduoti, kaip tai turėtų įvykti... Taigi mamos lyg ir turėtų vaiko švelnumą ir jautrumą pamatyti ir pajusti jau iki paauglystės, bet ne visada tai įmanoma.
O tau norėčiau pasakyti, kad seksualinės orientacijos supratimas nėra vien meilės, seksualinio potraukio supratimas. Tai dar ir kitų smulkių dalelių visuma: tam tikri charakterio, elgesio, judėjimo bruožai. Sunku tai apibrėžti konkrečiai, nes homoseksualumas nėra vienareikšmiškai pasižymintis. Kiekvienas homoseksualas turi skirtingą bruožų derinį. Nežinau, gal būtent jų sandara genuose ir lemia homoseksualumą. Sunku pasakyti

Tu turi uomenyje, kad kietiakai-ambalai neb8na homoseksualūs Ta prasme jai tampa berniukai jautresni ir švelnesni nei bendraamžiai

Jūsų vaikai dar labai jauni (sprendžiu iš sąrašo kairėje). Patys pirmieji homoseksualo požymiai vaikinų mintyse atsiranda 14-18 m. (labai įvairiai). Mažuose miesteliuose ir konservatyviose šeimose augantys vaikinai dažniausiai susivokia vėliau, nes tiesiog jų branda būna vėlesnė dėl pernelyg "suspausto", "koncentruoto" gyvenimo būdo (mažas miestelis - mažos erdvės - tai skatina provincialų mąstymą ir daro įtaką žmogui, kad jis apie save ima mąstyti tik daug vėliau). Merginos apie savo homoseksualumą gali pradėti suprasti būdamos 12-18 metų. Nes merginos bręsta anksčiau, tačiau ir brendimas trunka ilgokai, dėl to jų savęs suvokimo amžiaus skalė platesnė.
Beje, yra dar tokių kuriozinių situacijų, kai vaikinai apie savo homoseksualią orientaciją supranta tik būdami 18-23-ejų metų. Mano manymu, tai turėtų būti aiškinama kitaip: jie apie save supranta anksčiau, bet ilgą laiką savo pasąmoningą sąmpratą bando užgniaužti ir net neleidžia toms mintims patekti į sąmonę. Tai labai pavojinga ir gniuždo, kankina iš vidaus žmogų. Suprantama, vaikinas taip daro dėl didelio noro nebūti homoseksualu, bet jis jau toks yra ir pamažu tos mintys vis lenda į jo sąmonės paviršių... Dėl to kai kurie sako, kad suprato apie save tik po pilnametystės, bet taip nebūna. Tai tik jų pačių ilgų pastangų užgniaužti tas mintis padarinys.
Beje, tai pavojinga dėl to, kad žmogus, bandydamas pabėgti nuo savo minčių gali atprasti mąstyti - jis visą gyvenimą išugdys save bėgti nuo problemų. Mamos, Jūs gi tai turėjote pastebėti - labai daug vyrų Lietuvoje būtent bėga nuo problemų. Tai būdinga ir homoseksualams... Ir tik dėl to, kad vaikinai dažniau yra kompleksuoti ir susikaustę, dažniau stengiasi pritapti prie kitų, dėl to jiems taip sunku. Dėl to jie stengiasi atrodyti "vyriški" ir nemąstyti (kažkodėl tai laikoma "vyriškumu", nors Vakarų Europoje kaip tik mąstymas yra "vyriškas" bruožas).

Na, mano mintys labai jau nuplaukė, nes papasakot turiu labai apie daug ką