Paauglystė II

galima tuos mini, bet nepatartina.

mums mokykloj kažkada nešė ir reklamavo tuos tamponus visokius, bet kol buvau mergaitė, nemokėjau jų įsikišt kur reikia aptarėm su keliom draugėm, tai patirtis buvo panaši taip kad su tais tamponais dar suspės, verčiau tegu naudojasi paketais

Visoms čia rašančioms paauglėms:
Tėvų nepakeisi, bet gal padėtų keli psichologiniai pratimai:

- pirmiausia reikia priimti mamą kaip paprastą žmogų, su savais trūkumais. Kartais ant mamos pykstama, nes paauglystėj išryškėja, kad ji ne visiškai tave supranta, ne viską žino, daug kur klysta kaip ir kiekvienas žmogus, nemėgsta tų klaidų pripažinti, kaip ir kiekvienas žmogus. Ir lygiai taip pat gali prarasti kantrybę, ypač pvz. grįžus po darbo, pavargus ir pamačius, kad namie netvarkinga, kad tu kažko nepadarei ir pan. Tuo labiau, kad dažnai dukros paauglystė sutampa su mamos menopauze, kas yra lygiai tokio pat lygio hormonų pasikeitimai, kurie anaiptol nėra malonūs ir visada kontroliuojami.
- vienas dažnai mamai sunkus dalykas yra kad dešimt plius metų augintas vaikas staiga nebesutinka su tavo nuomone, nebetiki viskuo, ką sakai, nenori būti su tavimi, nenori daryti to, ką ir tu, neklausia tavo nuomonės ir netgi neklauso, kai išsakai savo nuomonę. Ypač jeigu mama jautės, kad vaikui atidavė visą save, kažką paaukojo (pvz. karjerą, santykius su vyru, kažkokį hobį ar pan). Tai be abejo mamos problema, tačiau niekada nekenkia turėti tą omeny kalbant su ja. Geriau jau kai kuriuos savo pykčius ar susierzinimus nuslėpt ir kai kuriuos nepasitenkinimus nutylėt, vien gerų santykių vardan.
- kiekvienuose santykiuose (įskaitant ir mamos- dukros) yra neteisybės ir reikia išmokti su ja sugyventi (nebent problema tikrai didelė, kada ją būtina spręsti, pvz. tėvų girtuokliavimas, smurtas, vaiko įjunkimas į narkotines medžiagas ar gili depresija ir pan atvejai). Galbūt mama kažko neleido, nors tai ir visiškai nelogiška ir neteisinga tavo atžvilgiu (bet mama turi kažkokią priežastį ir tai tikrai noras sugriauti tavo socialinį gyvenimą ir atsukti tave prieš visus), tačiau ką pakeis rėkimai, pykčiai, užsaidarymai savo kambary ir pan....

Daug efektyvesnė strategija yra ramiai paklausti: kokios yra priežastys, kad man to ir to neleidi ir kas turėtų pasikeisti, kad man tai leistum? Galėtum pasiūlyti kokią nors strategiją, pvz. jei nori nakvoti pas drauges, pirmiausia supažindinti mamą su savo draugėmis ir laiką kartu leisti po keletą valandų, tėvams esant namie, po truputį (esmė - po truputį) plečiant ribas. Problema, kad dažnai paaugliai neturi kantrybės tas ribas plėsti po truputį, jie būtinai dabar nori važiuotį į pvz. kokį openair festivalį su palapinėm ir vaikinais, be jokios priežiūros, išskyrus kažkieno aštuoniolikmetį brolį, kuris vairuos.

Aišku, abu pavyzdžiai yra kraštutinumai, bet iliustruoja esmę. Pati gailiuosi, kad paauglystėj nemąsčiau strategiškai, visko norėjau čia ir dabar ir dėl to jaučiaus, kad tėvai man nieko neleido. Neleido, nes nebuvo pasitikėjimo manimi išbandę paprastesnėse situacijose, kurios saugesnės, ne tokios baisios (baisios tėvams). Einant po truputį ir taip plečiant ribas, kas leidžiama, didesnė tikimybė abiems pusėms likti patenkintoms. Ir jei draugei tėvai leidžia eit į 'plotus', o tau ne, galbūt taip yra todėl, kad draugė iš pradžių parsivesdavo draugus namo, supažindino juos su tėvais, paskui jau pradėjo nakvoti pas šituos draugus, bet tik tėvams esant, paskui prižiūrint vyresniam broliui, tada jau niekam neprižiūrint. Tuo tarpu tavo draugų tėvai net nepažįsta. Tokiu atveju visiškai logiška, kad tėvams baisu, jog tau kažkas atsitiks. Juk realiai atsitikti gali visko, todėl ir baimė yra didelė. Stengtis tą baimę suprasti labai padės pagerinti santykius su tėvais ir kartu pasiekti savo.

Geras gyvenimas buvo kai pagalvoji iki kokių 16,17. O poto tampi suaugusiu,turi pats savim pasirūpint,priisiimt pilną atsakomybę,ieškotis darbo,mokytis. Ir santykiai su tėvais labai pasikeitė,atšalo labai,dažnai baramės,aš būnu visada nervuota. Nors ir ankščiau jie nebuvo geri,dabar dar labiau pablogėjo.
Pastoviai man jie ėda nervus,bet vis kenčiu.Greitai išeisiu.Paauglystė praėjo gana ramiai,žinoma praždioje paauglystės buvo visko.Ir naktiniai išeidinėjimai pas draugus ir t.t. bet pas ką nebuvo
O man sunkiausi metai prasidėjo baigiantis paauglystei,tampant pilnamete.Viskas vienu metu užgriuvo.Negavau visai jokios tėvų pagalbos dėl mokslų,o dabar,kai po laiko,jie mane ėda.
Niekada nieko nepatardavo,nepaaiškindavo o poto aiškindavo,kad kaip čia tu dabar,tau tiek metų,o nežinai.
Žinau tik viena,kad šiuose namuose jau ankšta trims gyventi,ir dėkui Dievui,kad iš jų išeinu
Aš savo motinai niekada nebuvau mylima,visada man jautėsi toks kaip atstūmimas palyginus su tečiu. Na,dabar gal skambės,lyg pavydžios mergaitės dėmesio trukumas,bet labai pykdavau ir nepatikdavo,kai tarkim tečiui ką nors vos suskaudus,tuoj mama sudejuodavo,bėgdavo tekina vaistų,siūlydavo namie ilsėtis,o man kai didžiausi skausmai būdavo,kad net vemdavau ir atrodė visą vidų man su peiliais drąsko,ji pareiškė,kad nuo pilvo skausmo dar niekas nenumirė.
Na tikrai skaudu buvo,tuo labiau,kad ji mano skausmo net nejautė,ir nepadėdavo nei kiek.Ir jos bendravimas su kitais vaikais,visai kitoks nei su manim būdavo.Su svetimais ji bendrauja lyg su savo,čiūčina,liūlina,myluoja ir t.t. o mane mažą dažniausiai būdavo pas močiutę į apačią išveja pažaist,nes mama su tečiu tv. žiūrėdavo. Dabar tie žmonės pamatę kaip ji su jų vaikais bendrauja,galvoja,jog ji tobula mama man buvo,skyrė ir dėmesio ir meilės ir užssiimdavo,bet nė velnio.Taip ir kutena lėžuvis mestelt,kad o kodėl ji su manim taip neužsiemė,kuom aš blogesnė.
Niekada neesu išgirdusi iš savo tėvų jokio pagyrimo,jokio pasakymo,kad didžiuojasi mani,nors žinoma,nebuvo ten kuom didžiuotis,bet tai vistiek,kiekvienas pasiekimas,kad ir mokyklos baigimas yra svarbus dalykas tėvam ir vaikam,man nieko panašaus nėra tekę išgirst. Tik kai giminės suvažiuoja,tai jau žiūrėk aš pati geriausia ir mieliausia dukra,ir tai jų akyse matyti melavimas.O ką jie sakys prieš gimines,kai visi giria savo vaikus?
Nepatikdavo man toks dviveidiškumas.Tos nuoskaudos iki dabar likę,ir jau dabar žinau kokių klaidų nedarysiu savo vaikam.

Liūdna....

O nenori jai pasakyti (gal net geriau-parašyti, nes kalbant konfliktas greičiau kyla, nei skaitant laišką, nors ir labai nemalonų), ką čia parašei? Dažnai mes, suaugę, nė nepastebim, kaip skaudinam vaikus (greičiau manome, kad mūsų negeras elgesys nebus pastebėtas, juolab vaiko), norėčiau sužinti, kaip jaučiasi mano vaikas Kritika yra gerai, o jei ją švelniai, nepuolat pateikt-mama, gal taip tik man atrodo, bet aš taip jaučiuosi... Jei jau nieko tai nepakeis, tai nors išeidama žinosi, kad pasielgiai, kaip suaugusi, padėjai mamai pažvelgt į save iš šalies

Žinokt,galvojau apie tokį variantą,ypač supykusi dažnai pagalvodavau. Šiaip jau aš nemoku ir nemėgstu reikšti savo jausmų.Kenčiu viduje. Gal tai ir yra didžiausia problema,galbūt senai būtų viskas susitvarkę jeigu tik būčiau išsipasakojusi.

Vadinasi du zuikiai vienu šūviu-ir mama žinos kaip jautiesi ir išmoksi pasakyti tai garsiai-gyvenime toks gebėjimas oi, kaip pravers
Toks paprastas pasaulis būtų, jei žmonės paprasčiausiai kalbėtusi Pati to paties mokau savo vaikus, mamą (jai nesiseka šioje srityje), pati mokausi, taip pat. Dažnai tikimės (kaip kvaila!), kad aplinkiniai turi nujausti/atspėti/suprasti, kas dedasi mūsų viduje. O paskui pykstame, kad jaučiamės blogai, o artimieji nieko nedaro, kad tai pakeistu. Juk tau pačiai būtų daug paprasčiau, jei mama pasakytu kodėl taip elgiasi-gal negiria tavęs, nes bijo, jog išpuiksi, gal, kad galvoja, jog savaime suprantama ir tu tikrai žinai, kaip ji tave myli ir didžiuojasi. Gal, kaip ir manai, pavydi...Bet juk būtų šaunu, jei ji apie tai kalbėtu. Pradėk tu, būk protingesnė ir išsaugosi šeimą Trenkti durimis lengviausia, bet, nors taip ir tikiesi pamokyti mamą (nemokėjai išsaugot-neturi), bet skaudės juk ir tau. Jei jau pradėjai apie tai kalbėti čia, tai tiesiog privalai eit ir toliau

tokiais atvejais kaio sis as irgi prisimenu savo paauglyste
Mama irgi nkreipdavo demesio, neatsakinedavo i uzduodamus klausymus, viska turedavau pirktis pati, is savo pinigu... Daznai nors ir turedama temperaturos turedavau eiti i mokykla,nes ji sakydavo, kad as apsimetineju nors is tiesu niekada to nedarydavau
Dabar labai liudna prisiminus savo vaikyste... Butent del neitin malonios savo vaikystes nesielgiu ir nesiruosiu taip elgtis su savo mama kaip maniske elgesi su manimi... Net dabar matosi, kad mano dukra ji labiau myli nei mylejo mane kai buvau savo dukros amziaus, nors tikrai nebuvau bloga mergaite, ir beveik visada klausydavau savo tevu... Bet visiems visko pasitaiko ...

Kai labai sunku kalbetis tiesiogiai, labai padeda laisku rasymas-tereikia surasyti viska kas "ant sirdies" guli, po dienos perskaityti paciai(ar tikrai viska nori pasakyti mamai butent taip) ir pasistengti atiduoti laiska tinkamu metu-kai mama tikrai gales neskubedama, ramiai, nesusierzinus ji perskaityti. Aisku, stebuklas gali ir neivykti, bet bent jau zinosi, kad stengeisi...

Kaip man tai yra suprantama ir žinoma.... Dabar su savo vaikais stengiuosi bendrauti taip, kad jie taip nesijaustų, kaip aš jaučiausi....

Ievute

Necituosiu tavo zodziu, bet labai lengva ir paprasta rasti kaltus, o tada belieka pilti ka turi po ranka....


P.S. Izeisti nenorejau, ir pries isdestydama rastu savo mamai visus jos trukumus isplauk indus nors kas antra diena....

Bet kodėl man atrodo, kad nevertinai to "gero gyvenimo", kai jį gyvenai
Nurimk, visiems tenka suaugti ir išmokti savimi pasirūpinti patiems. Ir nepamiršk to savo priesaiko, kai jau savus vaikus turėsi

Kaip tik šiuo metu sprendžiu dilemą, ar aukoti dabarties ramybę ir santykius bei spausti paauglį sūnų prie mokslų, ar visgi palikti mokslus jo atsakomybei. Palikimas jo atsakomybei jau matosi, kad reikštų gerokai mažiau laiko skirima mokslui ir prastesni rezultatai pasekmėje. Šiandieną sūnus vienareikšmiškai renkasi "būti atsakingu" už savo mokslus, tik kad realizuoti tą atsakomybė sunkiai sekasi. O perskaičius ievuk-as žinutę pamąsčiau, ar po 3-4 metų, kai paūgės, susivoks ir teks tokio nesimokymo pasekmes pačiam srėbti, vėl nekils priekaištai, kad savu laiku nepaspaudžiau ir "nepasirūpinau"