Kam reikalingi vaikai?

uz ka feministes jus nusautu? uz tai, kad esate patenkinta ju pagaliau prastumta seime pataisa?


o Skandinavijoj, jusu taip isgirtoj, moterys nesiojasi i darba kudikius ne del to, kad neturi kitos iseities, o todel, kad mano, jog tai ju teise ir darbdavys turi joms sudaryti visas salygas dirbti su vaiku, netgi parlamentares taip daro ir kazkuri ju premjere ar prezidente - kaip ten techniskai viskas sutvarkyta, tai nezinau, bet jos patenkintos, ar ir ju jums gaila?


sakote, kad tie, kurie nori, bet negali sulaukti vaiku, niekada nera galvoje apie tai, kam jiems reikalingi vaikai? bet tada juk ir i si 'pavirsutiniska klausima' atsakyti negali, kam siunciate Medini klaidingu adresu?
o siaip tai zmones dar ne tokiu 'pavirsutinisku klausimu' prisigalvoja, nustebtumete isgirdusi: ne vien kodel vaikai, bet ir 'kodel pasaulis ir zmogus, ir visa tai?', anot Macernio
nekalbant apie paciu vaiku klausimus

Gerb. Catcher, pirmiausia prisiminkime, kad feminizmas yra labai nevienareikšmė ideologija. Pavyzdžiui, radikalioji feministė lūpyčių nesidažo ir kojyčių nedepiliuoja. Dar yra nuomonė, kad lytis - socialiai išmoktas dalykas. Paprastai tariant, jei gimėte su pimpiuku, jus socializuos kaip berniuką, o jei su putyte - kaip mergaitę. Tradicinis socialinis mergaitės/moters vaidmuo apima vaikų auginimą. O ką reiškia vaikų auginimas? Kad tavo profesinė vertė/galimybės/atlyginimas mažėja, tampi silpna ir priklausoma. Ir todėl nervini feministes, kurios siekia būti lygios, stiprios ir nepriklausomos. Pavyzdžiui aš noriu savo vaikus žindyti pagal poreikį, o feministės laikosi nuomonės, kad kūdikio poreikius pilnai patenkina pramoniniai pieno mišiniai, todėl "eik daryt karjeros, moterie!!" Taigi, pataisą "prastūmė" tikrai ne feministės.
Dėl kūdikio nešiojimosi į darbą. Taip, žinau tą atvejį, apie kurį jūs kalbate. Ten kūdikį į darbą nešdavosi politikė. Į gerai įrengtą ATSKIRĄ kabinetą. Darbdavys gali įrengti "vaikų darželio" grupę, kur vaikams užtikrinamos tinkamos sąlygos. Bet vaikas bendram ofise? (o ką daryti siuvėjai, kepėjai, melžėjai, pardavėjai, gydytojai ir taip toliau...) Tarkim, kūdikėlį į darbą aš atsinešu. Tai ką man daryti, jei vaikas verkia, o klientas laukia kol aš paruošiu dokumentus? Gerai, nefantazuosiu.. Ne kartą teko grįžt iš dušo muiluota galva, liko nebaigti ruošti pietūs, dar kai kas nebaigta , neišgerta kava, nes vaikas - tai begėdis - nesilaiko nustatyto dienos režimo.
Tai va, jeigu Jūsų bendradarbė turi kūdikį, tai paprašykit, kad atsineštų į darbą ir pabandykit dirbti jį prižiūrėdamas/-a. Paskui parašysit kaip sekėsi ir gal pasidalinsit vertinga patirtim?

Nu zinot, kaip cia pasakiu, gal ta netolerancija kyla dar ir is tevu neisiauklejimo.
Pvz. savo laiku nemazai vazinejau visuomeniniu transportu, tai tevai nekreipia demesio, kad vaikas lipa ant sedyniu, mindo bendrakeleiviam kojas ir t.t. Lektuvuose tevam normalu, kad vaikas rekauja, stumdo sedynes ( kurioje miega keleivis) ir pan. As save irgi laikau netolerantiska vaiku atzvilgiu kai kuriose viesose vietose, bet suprantu, kad cia tevu nuopelnas, deja

Jūs esate abi laimingos, nes Tu turi dukrą, kuria gali rūpintis ir mylėti, o dukra turi mamą, kuri ja rūpinasi ir myli... Kas gali būti geriau Tiesa, yra labai gera vaikiška knygutė, kurioje du zuikiai ginčijasi, kuris iš jų vienas kitą myli labiau... Verta ir suaugusiems paskaityti. (kaip vadinasi neprisimenu, bet gryžęs dukters bibliotekėlėje pažiūrėsiu)
Papildyta:

Lietuvai dar toli iki to, kad būtų sudarytos sąlygos būti su vaiku net darbe. Pas mus darbe vaikas darbdavių nėra pageidaujamas, nes trukdo produktyviam darbui. Aplamai, pas mus visa sistema taip sutvarkyta, kad kiekvienas tūlas mūsų šalies pilietis, kad užsidirbtų dirba tiek daug, kad vaikų auklėjimui ir laikui būti su vaiku praktiškai nėra laiko. Todėl vaiką augina arba vienas iš tėvų arba išvis auklės, darželis, mokykla... O gryžę po darbo tėveliai būna tokie pavargę, kad vistiek mažai skiria laiko savo atžalai, greitai prarandamas kontaktas... Ko po to stebėtis, kad vaikas blogai, ne pagal mus išauklėtas...

O kam tada tie vaikai reikalingi?

Jei pasiduodi darbdavių ir valstybės poreikių tenkinimo įtakai ir užsiverti darbais, kad uždirbtum milijonus, tuomet gal ir nelabai reikalingi, bet jei moki laviruoti ir dalį materialaus turto paaukoji didesnio turto - vaikų labui, gali pajusti laimės ir pilnatvės pojūtį visai kitoje plotmėje... Tiesa, pastebiu, kad dabar vis daugiau žmonių jau ne taip aukojasi dėl darbo, vis daugiau pagalvoja apie savo ir šeimos tikruosius poreikius. Geras posakis - "nepakeičiamų nėra"... Pvz. MB galėtų prisiimti daug daugiau darbų ir uždirbti gal dvigubai pinigų, bet pagalvojo, kad pragyvenimui uždirbam, tad velniam aukoti savo asmeninį gyvenimą ir šeimos gerovę... Taip pat ir aš planuoju mažinti darbo krūvį - dabar kelių metų pereinamasis laikotarpis karjeros labui, bet jis truks tik kelis metus. Viskas priklauso nuo gyvenimo prioritetų...

o nori pasakyti, kad tai netiesa?

Tai tiesa, bet užsienyje ieškoma kompromisų, yra vertinama motinystė ir tėvystė ir yra sudaromos sąlygos bendrauti su savo vaikais ribojant darbo valandas, duodant laisvadienius, darbe sudaromos vaikų žaidimų aikštelės, ilgos pertraukos, vaikai toleruojami darbo vietoje ir t.t.

Man atrodo kad judvi abi vienodai laimingos kad turit vieni kitus.
O žmonės pikti gal ne dėl to kad pyktis padėtų išspręsti problemas, o dėl to, kad vis stengiasi būti laimingesni už kitus, o kiti ne visada yra tokie laimingi kaip atrodo.Ir gaunasi tarsi užburtas ratas.Žmogus visada kažko siekia ir nori, kažko negaudamas jis pyksta greičiau iš nusivylimo ir apmaudo, ir kitų laimė jam tik primena jo nesėkmę.
Papildyta:

xa xa xa, Patikėkit manim, jiems tokie kl nekyla, nes jie supranta vaikus kaip gyvenimo ar dievo dovaną.Ir į tokį kl jie gan greitai atsakytu, aišku, kiekvienas iš savo varpinės.
'kodel pasaulis ir zmogus, ir visa tai?' - amžini klausimai, kurie neretam kyla.Filosofiniai apmąstymai yra gyvenimo dalis, kaip pamoka, kurią praeini ir imiesi kitos.As džiaugiuosi už žmogų, kuris bent kartą gyvenime yra pažiūrėjęs į savo ir kitų būtį pro filosofinius akinius.REiškia jis auga ne tik išoriškai, bet ir vidumi.
Papildyta:

Visų pirma nereikia maišyti tolerancijos su abejingumu.Jei tėvai abejingi savo vaikų elgesiui, kuris neigiamai veikia aplink esančius žmones, ir net iššaukia fizinį smurtą (nesvarbu ar tai būtų rėkavimas ar stumdymasis), tai pirma reiktų tėvus auklėti.Tokiose situacijose aš neįžvelgiu nieko pagirtino ir pavyzdinio.Bet šia yra jau nukrypta nuo temos.

Pagal šį apibrėžimą aš - ne žmogus.

Ne tik vaikai nepageidaujami yra darbdavių.Pamenu kai pirmą kartą ėjau į pokalbį dėl darbo gavau kaip šlapiu skuduru kai žmogus su kuriuo kalbėjau pareiškė, kad esu jauna tuoj "susiženysiu, apsivaikuosiu ir kas tada man už tave dirbs?". "gerai kad Jūs ponuli iš šventosios dvasios, ir tėvams padėkot kad užaugote Jum nereikia".

Papildyta:

Čia apibrėžimas, čia aš taip manau.
Tam ir esame skirtingi, kad visi pagal vieną kurpalių negyventume.

Tai jis tėvams ir dėkoja. O prie ko čia darbdaviai? Pateiksiu jums situaciją:
Jūsų vaikas pradeda eiti į mokyklą. Ten yra dvi klasės - dvi pradinių klasių mokytojos. Viena iš jų laukiasi. Į kurią klasę jūs norėtumėt užrašyti savo atžalą?