QUOTE(Minerva @ 2008 07 09, 17:53)
Labai prie ko - dabar patys tėvai visiems patarinėja vaikus gimdyti ne keturiasdešimties, nes sveikata nebe ta. Kiek prisimenu vaikystę, tai abu tėvai nuolat gėrė vaistus ir periodiškai ligoninėse gulėjo - išties nebuvo sveikatos, bet vaikui to nesuprasti.
Bendravimas buvo artimas: išsakydavau viską, ką norėdavau - tame tarpe ir tai, kad "neprašiau, kad gimčiau", arba "visų tėvai kaip tėvai, o mano į senelius amžiumi tiktų"

Bet mano tėvai yra karo vaikai, sukūrę savo gyvenimą iš nieko sunkiu darbu, todėl dalis mano poreikių jiems buvo tiesiog nesuprantama (bet knygas pirko dideliais kiekiais, skaitė pasakas ir ne pasakas, daug diskutuodavo istorijos klausimais, etc. - ugdymas vyko normaliai, tik fyfinių dalykų nesuprato).
Dėl brolio - jis yra bailys (lygiai tris kartus merginos buvo paliktos, kai apie vedybas prakalbo - patogiau gyventi pas tėvus)

Bet yra svarbus momentas dėl to tv - dievinu savo brolį, todėl nė karto nepaprašiau tą tv išjungti, nepaisant to, kad man tikrai trukdė. Būčiau pasakiusi, kad trukdo, būtų kitaip, bet nepasakiau - norėjau, kad broliui būtų gerai.
O jūs nesidžiaugtumėte, jeigu jūsų vaikas išsikraustytų būdamas 23 ir tai padarytų turėdama stabilias pajamas ir teisingą antrą pusę?

Be to, nuolat bariausi su mama - abi baisiai valdingos ir abi besąlygiškai teisios.
Ne, vaikų nenoriu ne dėl to, ką patyriau - dėl to, ko galiu nepatirti jiems atsiradus. Man dar reikia naktinių pasivažinėjimų, ekspromtinių išlėkimų nežinoma kryptimi, rašymo ištisomis paromis, kai mokslinis įkėpimas aplanko, nevaržomų stažuočių, katarsio į Kernavės piliakalnius spoksant ir Metallicos koncerto su privalomu galvos purtymu, kai "Unforgiven" groja. Nenoriu, kad dabartinis gyvenimas pasikeistų dar kelerius metus. Iki keturiasdešimties dar turiu laiko
Gerai, sutinku, tavo atveju prie ko, nors pažįstu nemažai šeimų, kuriose tai neturėjo įtakos arba netgi išėjo į naudą. Daugelyje Europos šalių ir JAV ateina jau į madą gimdyti vaikus virš 30metų, kai suformuojamas materialinis pagrindas, įsitvirtinama profesine prasme... Nors sveikatos atžvilgiu gydytojai rekomenduoja pirmą vaiką gimdyti iki 25m amžiaus.
Jei teko aiškinti, kad "neprašei, kad gimtum", vadinasi jautei, kad tėvai nevertina Tavęs, jauteisi jiems našta. Suprantu, kad mylėjai savo brolį ir neprašei išjungti tv ir t.t., bet kodėl brolis neklausė ar netrukdo Tau, neišklausė Tavo poreikių...
Taip aš džiaugčiaus jei mano vaikas atrastų savo gyvenimo kelią ir išsikraustytų gyventi savo gyvenimą, aš net ir stengsiuosi ugdyti savarankiškumą ir norą kažką pasiekti gyvenime. Bet džiaugčiaus ne dėl to, kad išeis, bet dėl to, kad kažko gyvenime pasieks.
O dėl tavo potyrių - daugelį jų galima patirti ir turint vaikų, be to galima patirti ir dar daugiau - tai ką leidžia patirti laikas praleistas su vaikais, niekas negali atstoti... Tiesa, kad tai suprastum, turi tai patirti... Gaila, kad ne visi supranta šių potyrių svarbą...
Papildyta:
QUOTE(laureta @ 2008 07 09, 18:49)
[size=1][/size]
Manyciau abudu nesusisnekejom

As turejau omeny, kaip Medinis minejo, neva jeigu vaikas nenori tai ir nereikia. Todel ir papriestavau, kad vaiko nuomone nera tokia svarbi...
Todel ir man nebuvo sunku isivaikinti... nes abi su vyresnele dukra norejome...Taciau teko aiskinti, kaip bus... kad bus blogai ir gerai... bet mane vyresneles elgesys stebino, tiesiog to nesitikejau is jos. Taip gera buvo.
Esi geras žmogus, todėl ir tavo dukra nuostabi.

Vaikai labai daug supranta, nereikia nuvertinti jų suvokimo galimybių...