Kam reikalingi vaikai?

Temos klausimas suformuluotas nelabai korektiškai. Tas terminas "reikalingi" skamba taip, lyg kalbėtume apie daiktus. Gal reikėtų klausti "Ką mums duoda vaikai?"

Duoda jie labai daug, ir į banalias frazes to sutalpinti neįmanoma. Asmeniškai man davė suteikė galimybę atrasti savyje tiek švelumo ir meilės, kiek net pati neįsivaizdavau ten esant Galimybę ugdyti tokias asmenines savybes, kaip kantrybė, tolerancija, nesavanaudiškumas. Perkratyti savo vertybių sistemą dar kartą. Suteikė tokios vertingos gyvenimiškos patirties, kokios vargu ar įmanoma dar kur nors įgyti. Sustiprino ryšį su mylimu žmogumi, dar labiau mus suartino. Ga;ų gale, išmokė džiaugtis gyvenimu, dovanojo ramybę ir laimę

Tikrai nesutinku su Tavo mintimis. Kiekvienas vaikas yra asmenybė ir negali būti bendravimo liepiamąją ir įsakymo forma - ar jis savas ar įvaikintas. Su vaiku reikia viską aiškintis, aptarinėti, diskutuoti ir prieiti kompromisų... Kitaip bus prarastas ryšys.
Iš visos paskutiniu metu buvusios diskusijos, ir atskleistų savų potyrių susidarė įspūdis, kad pati erdvė kartais turi įtakos, kartais ne (dažniausiai ne). Tačiau įtakos turi bendravimo, tarpusavio tolerancijos, auklėjimo, savarankiškumo išugdymo spragos. Pvz. Minervos santykiai su broliu, tėvais... (jei santykiai artimi ir su savitarpio pagarba, vaikas negali jaustis svetimas, jausti kad kliudo). Tad požiūrį į šeimą, vaikų poreikį formuoja šeimos aplinka, įdiegtos vertybės, požiūris ir santykiai, buvę mūsų pačių vaikystėje. Vieni modeliuoja gyveimą pagal savo šeimos gerą pavyzdį, kiti bando sąmoningai ar nesąmoningai ištaisyti savo vaikystės blogus potyrius, ar išvengti nuoskaudų, stengiasi nuo to apsaugoti savo vaikus pasirinkdami kitokį gyvenimo būdą, arba aplamai atsisakydami vaikų... Tai, kad stengiamasi geresnio gyvenimo sau ir sau artimiems žmonėms - sveikintinas požiūris, tačiau mane neramina, kad daug kas nepakankamai vertina savo galimybes, ir pervertina materialines vertybes, užmiršdami dvasinį turtą, emocinius malonius potyrius bendraujant, auginant vaikus...
Papildyta:


Labai džiaugiuosi, kad pastebėjai dvasinę vaikų naudą. Suprantu, kad tema suformuota nekorektiškai, bet kai gimdyti atsisakoma vardan materialaus komforto, kitaip suformuluoti negalėjau, nes paskutiniu metu vaikai dapo kaip daiktai, kurie arba reikalingi arba ne ir tai išskaičiuojama pragmatiškai, o ne nujaučiama ir siekiama širdimi ir meilės jausmu...

Svetima Minerva jautėsi dėl didelio amžiaus skirtumo nuo kitų šeimos narių - ar reikia sakyti, kad didelis amžiaus skirtumas buvo didelė problema? Įsivaizduok pats: Dešimtmetė švenčia tėčio penkiasdešimtmetį, po poros metų - mamos penkiasdešimtmetis. Broliui tuo metu 23. Mano paauglystė sutapo su mamos klimaksu - gėris neišpasakytas, kainavęs itin daug nervų abiems.

Užtai dabar santykiai puikūs - man išsikrausčius tėvai atsigavo, pradėjo mėgautis gyvenimu, važinėti į keliones, etc. Turiu nuojautą, kad ne be mano kaltės šeimoje buvo sunku

Amžiaus skirtumas yra ne prie ko - svarbu kokie santykiai tarpusavyje. Labai daug senelių užaugina kuo puikiausiai savo anūkus (ar dėl tėtų užimtumo ar kitų priežasčių). Kiek supratau jūsų bendravimas nebuvo labai artimas, jūs negalėdavote išsakyti, kad taip gyvendama jaučiatės blogai, arba nebuvote išklausoma, kitaip būtų bandyta tą problemą spręsti. Brolis namuose kiek supratau buvo pasiliktas egoistiniais sumetimais, kad padėtų darbuose sode. Ar negalėjo jis padėti sode gyvendamas atskirai? O ir brolis, gerbdamas jaunesnės sesers poreikius, neturėjo trukdyti žiūrėdamas televizorių ar pan... Na aš ne teisėjas ir nepažįstu nei jūsų, nei jūsų šeimos ir negaliu nieko teisti ar spęsti, bet man atrodo, kad tokia situacija jūsų šeimoje (o ir pati taip išsakėte) lėmė dabartinį jūsų šeimos modelio ir gyvensenos pasirinkimą... Manau, kad jei tėvai džiaugiasi, jog vaikas išsikraustė iš namų, tai parodo jų kaip tėvų nekompetenciją, o ne vaiko kaltę... Manau būtent tai ir jus stabdo priimant sprendimą prisiimti tokią atsakomybę, kad jūsų vaikai nepatirtų to, ką patyrėte jūs... Aš galiu klysti - kad pažinti jus, neužtenka keleto pasisakymų forume ir į šį klausimą geriausiai turėtumėte atsakyti jūs pati...

Labai prie ko - dabar patys tėvai visiems patarinėja vaikus gimdyti ne keturiasdešimties, nes sveikata nebe ta. Kiek prisimenu vaikystę, tai abu tėvai nuolat gėrė vaistus ir periodiškai ligoninėse gulėjo - išties nebuvo sveikatos, bet vaikui to nesuprasti.
Bendravimas buvo artimas: išsakydavau viską, ką norėdavau - tame tarpe ir tai, kad "neprašiau, kad gimčiau", arba "visų tėvai kaip tėvai, o mano į senelius amžiumi tiktų" Bet mano tėvai yra karo vaikai, sukūrę savo gyvenimą iš nieko sunkiu darbu, todėl dalis mano poreikių jiems buvo tiesiog nesuprantama (bet knygas pirko dideliais kiekiais, skaitė pasakas ir ne pasakas, daug diskutuodavo istorijos klausimais, etc. - ugdymas vyko normaliai, tik fyfinių dalykų nesuprato).
Dėl brolio - jis yra bailys (lygiai tris kartus merginos buvo paliktos, kai apie vedybas prakalbo - patogiau gyventi pas tėvus) Bet yra svarbus momentas dėl to tv - dievinu savo brolį, todėl nė karto nepaprašiau tą tv išjungti, nepaisant to, kad man tikrai trukdė. Būčiau pasakiusi, kad trukdo, būtų kitaip, bet nepasakiau - norėjau, kad broliui būtų gerai.
O jūs nesidžiaugtumėte, jeigu jūsų vaikas išsikraustytų būdamas 23 ir tai padarytų turėdama stabilias pajamas ir teisingą antrą pusę? Be to, nuolat bariausi su mama - abi baisiai valdingos ir abi besąlygiškai teisios.
Ne, vaikų nenoriu ne dėl to, ką patyriau - dėl to, ko galiu nepatirti jiems atsiradus. Man dar reikia naktinių pasivažinėjimų, ekspromtinių išlėkimų nežinoma kryptimi, rašymo ištisomis paromis, kai mokslinis įkėpimas aplanko, nevaržomų stažuočių, katarsio į Kernavės piliakalnius spoksant ir Metallicos koncerto su privalomu galvos purtymu, kai "Unforgiven" groja. Nenoriu, kad dabartinis gyvenimas pasikeistų dar kelerius metus. Iki keturiasdešimties dar turiu laiko

Turi daugiau laiko...skaitau laikraščius...jau ir 70-metės gimdo...

Mindudo, o jeigu vaikutis i seima atkeliaus kaip netyciukas. Kaip tuomet su vaiko nuomone, jeigu jis pasakys man nereikia nei seses. nei brolio?

Minerva, tai kaip čia dabar? Nugi vaiko laukia tokia pat dalia, kaip pačios

Nugi šiandie, kaip rozas, daug diskutavau apie tai ar vaikai kartoja tėvų likimą. Ot tau ir pavyzdys...

Aš nesakau, kad reikia elgtis pagal vaiko norus. Sakau, kad reikia išklausyti vaiko nuomonės kalbėtis su juo, derėtis, eiti į kompromisus, bandyti prieiti bendro sprendimo. Čia tas pats kaip parduotuvėje - nagalima leisti vaikui rodyti isterijos priepuolių. Mes su dukra visuomet susitariame kada ir ką galima pirkti ir dažniausiai būna pagal mūsų nuostatas, bet ir dukra nesijaučia nelaiminga ar nuskriausta... Jei yra kas neišvengiama, tai vaikui ir reikia paaiškinti, kad tai neišvengiama. Reikia paaiškinti, kad mamos pilvelyje yra vaikelis ir reikia aiškinti kaip jis auga, vystosi... Dažnai vaikai mielai įsitraukia į visus tuos procesus... Jei geras ryšys bus nuo pat pirmų dienų visuomet vaikas supras ir jūsų poreikius, nes vaikui svarbios mūsų emocijos. Pirmomis dienomis, menesiais ir metais vaikas pirmiausiai ir reaguoja į mūsų emocijas ir jas sieja su jūsų bei savo veiksmais... Jie mėgsta geras mūsų emocijas - kai mes jaučiatės gerai, patiriate geras emocijas, ir jie šypsosi mums, juokiasi, kai mes būname pikti ar liudni ir jie jaučiasi blogai. Taip ir vėliau jie labai reaguoja į mūsų emocijas, mūsų rodamą pavyzdį, aiškinimus, pamokymus... Tik nereikia užmiršti, kad vaikas auga kaip asmenybė, tad jiems būtina viską aiškinti, pateikti savo nuostatas ir tuomet jie priima sprendimus... Negalima spręsti už vaiką. Galima nepriimti vaiko sprendimo, bet visuomet reikia paaiškinti kodėl to sprendimo nepriėmėm, dažniausiai vaikai supranta...

QUOTE(mindudo @ 2008 07 09, 18:44)

Aš nesakau, kad reikia elgtis pagal vaiko norus. Sakau, kad reikia išklausyti vaiko nuomonės kalbėtis su juo, derėtis, eiti į kompromisus, bandyti prieiti bendro sprendimo. Čia tas pats kaip parduotuvėje - nagalima leisti vaikui rodyti isterijos priepuolių. Mes su dukra visuomet susitariame kada ir ką galima pirkti ir dažniausiai būna pagal mūsų nuostatas, bet ir dukra nesijaučia nelaiminga ar nuskriausta... Jei yra kas neišvengiama, tai vaikui ir reikia paaiškinti, kad tai neišvengiama. Reikia paaiškinti, kad mamos pilvelyje yra vaikelis ir reikia aiškinti kaip jis auga, vystosi... Dažnai vaikai mielai įsitraukia į visus tuos procesus... Jei geras ryšys bus nuo pat pirmų dienų visuomet vaikas supras ir jūsų poreikius, nes vaikui svarbios mūsų emocijos. Pirmomis dienomis, menesiais ir metais vaikas pirmiausiai ir reaguoja į mūsų emocijas ir jas sieja su jūsų bei savo veiksmais... Jie mėgsta geras mūsų emocijas - kai mes jaučiatės gerai, patiriate geras emocijas, ir jie šypsosi mums, juokiasi, kai mes būname pikti ar liudni ir jie jaučiasi blogai. Taip ir vėliau jie labai reaguoja į mūsų emocijas, mūsų rodamą pavyzdį, aiškinimus, pamokymus... Tik nereikia užmiršti, kad vaikas auga kaip asmenybė, tad jiems būtina viską aiškinti, pateikti savo nuostatas ir tuomet jie priima sprendimus... Negalima spręsti už vaiką. Galima nepriimti vaiko sprendimo, bet visuomet reikia paaiškinti kodėl to sprendimo nepriėmėm, dažniausiai vaikai supranta...

<{POST_SNAPBACK}>

Manyciau abudu nesusisnekejom As turejau omeny, kaip Medinis minejo, neva jeigu vaikas nenori tai ir nereikia. Todel ir papriestavau, kad vaiko nuomone nera tokia svarbi...
Todel ir man nebuvo sunku isivaikinti... nes abi su vyresnele dukra norejome...Taciau teko aiskinti, kaip bus... kad bus blogai ir gerai... bet mane vyresneles elgesys stebino, tiesiog to nesitikejau is jos. Taip gera buvo.

Jeigu prisimeni Medinio teoriją apie kerštą, va, tau ir pavyzdys

Gerai, sutinku, tavo atveju prie ko, nors pažįstu nemažai šeimų, kuriose tai neturėjo įtakos arba netgi išėjo į naudą. Daugelyje Europos šalių ir JAV ateina jau į madą gimdyti vaikus virš 30metų, kai suformuojamas materialinis pagrindas, įsitvirtinama profesine prasme... Nors sveikatos atžvilgiu gydytojai rekomenduoja pirmą vaiką gimdyti iki 25m amžiaus.
Jei teko aiškinti, kad "neprašei, kad gimtum", vadinasi jautei, kad tėvai nevertina Tavęs, jauteisi jiems našta. Suprantu, kad mylėjai savo brolį ir neprašei išjungti tv ir t.t., bet kodėl brolis neklausė ar netrukdo Tau, neišklausė Tavo poreikių...
Taip aš džiaugčiaus jei mano vaikas atrastų savo gyvenimo kelią ir išsikraustytų gyventi savo gyvenimą, aš net ir stengsiuosi ugdyti savarankiškumą ir norą kažką pasiekti gyvenime. Bet džiaugčiaus ne dėl to, kad išeis, bet dėl to, kad kažko gyvenime pasieks.
O dėl tavo potyrių - daugelį jų galima patirti ir turint vaikų, be to galima patirti ir dar daugiau - tai ką leidžia patirti laikas praleistas su vaikais, niekas negali atstoti... Tiesa, kad tai suprastum, turi tai patirti... Gaila, kad ne visi supranta šių potyrių svarbą...
Papildyta:

Esi geras žmogus, todėl ir tavo dukra nuostabi. Vaikai labai daug supranta, nereikia nuvertinti jų suvokimo galimybių...