Senelio sapnas - Gimdymo istorijos

Vieną gražų pirmadienio rytą pajutau skausmus pilvo apačioje. Tai buvo seniai patirti, bet nepamiršti menstruacijų skausmai. Nors mums dar tik 35 savaitės, skausmai neramino. Su laiku jie ir intensyvėjo, ir dažnėjo. Taip šiaip ne taip prabėgo pirmadienis. Vakare skausmai pradėjo erzinti, negalėjau užmigti – vos tik sumerkiu bluostą, ir vėl pažadina skausmas. Užmigti negali ir vyras: gal tai sąrėmiai? Nu gaaaallllll... Nežinau, niekada nepatyriau, kas yra sąrėmiai. Vyras ima laikrodį ir pasiūlo skaičiuoti reguliarumą. Nustatėme, kad kas 4 minutės! Nežinau, ką daryti. 2 val. nakties skambinu savo gydytojui. Jis ramiai paaiškina, kad tai dar greičiausiai tik paruošiamieji sąrėmiai, o kad būtų galima tiksliai nustatyti, reiktų atvažiuoti ir pažiūrėti aparatu. Atrodo, negi vien dėl pažiūrėjimo važiuosime 100 km. Svarstome įvairius variantus: o gal vietos ligoninėje pažiūrėti, ar tai tikrieji sąrėmiai, ir jei taip, tik tuomet trenktis tuos 100 km.?.. Gydytojo siūlymu pradedame krautis krepšius ir svarstome, kur važiuoti. Vis tik vyras įkalba važiuoti tiesiai į KMUK, kur ir suplanuotas gimdymas. Kol susikrauname krepšius, po truputį praeina ne tik reguliarumas, bet ir patys skausmai. Kažin, iš baimės? Nusprendžiame palaukti ryto. Prisėdu prie kompo išsiaiškinti, kuo iš tiesų skiriasi paruošiamieji ir tikrieji sąrėmiai. Atrodo, lyg iš tikrųjų man paruošiamieji. Visą naktį likau be miego. Ryte susiskambinu su savo poliklinikos ginekologe, kad bent pažiūrėtų, ar neatsivėręs kaklelis ir kuo skubiau padarytų B grupės streptokoko tyrimą. Į polikliniką veža vyras, pabėgęs iš darbo, nes jaučiu, kad viena niekaip. Taip ir vaikščiojau į vyrą pasiramstydama. Gine patvirtino, kad taip, tai paruošiamieji sąrėmiai, kaklelis neatsidaręs, paimtas pasėlis streptokokui nustatyti. Atsakymas bus pirmadienį. Į vakarą skausmai aprimo. Ačiū Dievui, sušvinta viltis, gal taip viskas ir praeis. Bet tai tebuvo tyla prieš audrą. Tik atsigulus ir vėl prasidėjo skausmai, kurie vis stiprėjo: gulėti visai negalėjau, tik atsisėdus skausmas kiek aprimdavo. Ir taip visą naktį. Išsikankinusi ryte net apsiverkiau. Sakau vyrui, važiuojame. Išvažiavome į KMUK. Pakeliui paskambinau mamai. Ji kaip tik papasakojo tėčio sapną, o sapnavo jis, kad

plaukia per drumstą, kruviną ežero, prie kurio šventėme mūsų vestuves, vandenį...

KMUK gydytojas išsamiai apžiūrėjęs pasakė, kad guldo. O vyrui pasakė, kad dėl gimdymo gali būti ne dienų, bet valandų klausimas. Aš buvau rami, nes tuo tikrai netikėjau. Buvau šventai įsitikinusi, kad dar savaitėlę kitą savo mažių panešiosiu. Atsigulus į ligoninę dar kartą buvo paimtas B streptokoko pasėlis (atsakymas taip pat turėjo būti tik pirmadienį, bet gydytojas paaiškino, kad jei pvz. rytoj prasidės gimdymas, tai bent matys, ar kažkas pradeda ten augti, ar ne), skirti vaistai, stabdantys gimdymo veiklą, ir penicilinas (profilaktiškai, nes viena priešlaikinio gimdymo priežasčių gali būti infekcija). Vaistai kiek apramino skausmus ir pirmą kartą nuo pirmadienio ryto man pavyko nusnausti gerą valandą! Suvartojus vaistus, sumažėjus jų poveikiui, skausmai ir vėl atsinaujino. Pradėjo krėsti drebulys, vėmiau. Nusprendėme, kad nuo vaistų. Vakare atėjusiai akušerei pasiteirauti, kaip jaučiamės, pasakiau, kad naktį aš nemiegosiu. Ji nusprendė vidurnaktį jungti aparatą ir pažiūrėti, ar tuos skausmus registruos kaip gimdos apsitraukimus, ar ne. Užfiksavo. Pakvietė budinčią gydytoją, kad ji padarytų sprendimą, siųsti mane į gimdyklą, ar ne. Iki pat šios minutės likau rami, nes žinojau, kad gimdymui reikalingi reguliarūs sąrėmiai, o pas mane jie iki šiol nereguliarūs. Gydytoja nustatė, kad kaklelis prasivėręs 5 cm! Pasirodo, nuo 2 cm. dieną. 1 valanda nakties. Skambinu vyrui. Gimdykloje pasitiko nuostabi akušerė, iš čia paskambinau gydytojui. Jis prisistatė netrukus, kiek vėliau ir vyras. Draugiškai visi plepėjome, man užėjus sąrėmiams, prakvėpuodavau ir toliau plepėjome. Tikrinamas kaklelis. Jis prasivėręs jau 7-8 cm. Jau buvau bepatikinti, kad gimdyti išties galima su šypsena. Tačiau nuo šios minutės prasidėjo visi „smagumai“. Kol kaklelis atsidarė iki 10 cm., maniau, kad mirsiu iš skausmo, maniau, nebeištversiu... Skausmą sustiprino tai, jog viskas vyko pakankamai greitai, apie epidūrą net pagalvoti nespėjome. Atkentus visišką prasivėrimą, situacija aprimo, prasidėjo tikrasis gimdymas. Tik nuostabiosios akušerės dėka vaikelis užgimė pakankamai greitai. Nors teko patirti momentą, kai atsimerkiu, ir nesuprantu, kas vyksta. Mano akyse baimė, aplink žmonės, įvertinu juos: akušerė, gydytojas ir vyras. Pagalvoju, reik baimę vyt šalin, nes šitie žmonės tikrai neleis man numirti. Parodė sūnelį ir iškart išnešė į inkubatorių. Turėjau laukt, kol sulašės lašinė, atsigaut. Nors jaučiausi pakankamai stipri nubėgti pas sūnelį, tačiau pas jį nuėjo tik vyras, nunešė kojinytes. Kaip gražu, pagalvojau... Po poros valandų jau buvau palatoje, pasidėjome krepšius ir iškart susiruošėme pas mažylį. Tikrai maniau, kad bėgom galėsiu nubėgti, bet tik pradėjus eiti supratau, kad nepasirėmusi į vyrą nepaeisiu niekaip. Tas kelias atrodė toks ilgas... Mažiukui dar turėjo sureguliuoti cukriukus, nes gimė su per žemais. Cukriukai susireguliavo jau antrą parą. Jau kaip ir būtų buvę galima džiaugtis, kad pagaliau turėsiu mažiuką su savimi, TAČIAU... Čia prasidėjo dalykai, po kurių vėliau sakiau, jog antrą kartą to paties neištverčiau. Pabandysiu parašyti neapsiašarojus, bet nepažadu...
Neonatologė pradėjo įtarinėti, kad su viduriukais zuikiui kažkas negerai. Pirmą parą pasituštino tik mekonijumi, o antrą nebepasituštino taip, kaip turėtų naujagimiai, valgantys mamos pienuką ar mišinukus. Atpylė. Tai dar vienas ženklas, kad maistas neslenka žarnynu. Skubiai buvo įvestas zondukas į skrandį, kad ištrauktų suvalgytą maistą. Nuo šiol maitinamas tik gliukoze. Pirmoji žarnyno rentgeno nuotrauka. Nuotrauka neonatologei „nepatinka“. Iškviečiamas vaikų chirurgas. Ji nieko negali pasakyti, nes laiko praėję dar per mažai, o nuotrauka irgi „nieko gero“. Einu iš proto.. Viena iš versijų – žarnyno uždegimas. Profilaktiškai mažiukui suleidžiama penicilino dozė. Per pietus antra rentgeno nuotrauka. Vėl „nieko gero“. Dar galimi to „nieko gero“ variantai – dalinis arba visiškas žarnyno nepraeinamumas. Eina kalba apie operaciją. Negaliu neverkti, stoviu prie mažiuko ir negaliu sulaikyti ašarų... Išmokstu melstis... Vakare, 22 val. vėl rentgenas. Lygins nuotraukas ir žiūrės, kaip kinta situacija. Aš vėl prie vaiko, kaip ir visus kartus, aš pati atbėgu jo palaikyti nuotraukai padaryti, nes tik mano rankų laikomas jis neverkia... Laukiu nuotraukų, laukiame, kol jas parneš iš chirurgo su aprašu. 24 val. pareina nuotraukos. Gydytoja jų man nekomentuoja, tik pasako, kad iškvietė vaikų chirurgą. Laukiu. Jau fiziškai neturiu jėgų stovėti prie mažiuko, pasiramstinėju koridoriuje, ir vėl prie jo... Pusvalandis, valanda... mintyse sukasi, kad reikia eiti pienuką nusitraukinėti, nes seniai jau tą dariau... Neturiu motyvacijos to daryti, nes žinau, kad mažiukui jo vis tiek neteks. Tai kam?! Įspėju gydytoją, kad ateisiu už pusvalandžio, tikiuosi, kad chirurgas jau bus pribuvęs.. Ateinu, jo dar nebuvo („matyt, ką skubiai operuoja“). Bandau eiti miegoti... Ryte begu pas savo mažylį. Bėgu, sustoju, paeinu į šoną, nusišluostau ašaras, vėl bėgu, vėl sustoju, vėl šluostausi... Bandau susikaupti, bandau save apgauti, kad atėjęs kitas chirurgas pažiūrės į nuotraukas ir pasakys, jog čia viskas gerai. Pagaliau nusiraminau, apsigavau save. Įeinu į palatą, žiūriu, seselė prie mano vaikelio krapštinėjasi. Gydytoja mane pamačiusi iškart informavo: „vaikas ruošiamas į reanimaciją“. Negalėjau patikėti, kad ji kalba apie MANO vaikelį, apie MANO!!... Visą kelią iki reanimacijos braukiu ašaras į jau šlapias servetėles... Reanimacijos gydytoja paaiškino, jog jis čia perkeliamas ne dėl to, kad mažiuko būklė pablogėjo ar yra kritinė. Jam tiesiog reikia rimtesnio maitinimo, gliukozės nebeužtenka, o maitinimą į pagrindinę kraujagyslę gali įvesti tik čia. Netikiu, nelabai galiu apskritai vertinti tai, ką ji sako. Paaiškino, jog mažiukui leis kontrastinę medžiagą ir žiūrės, kur ir kiek žarnyne užstringa (žarnyno uždegimo versija atkrinta, nes 2 kraujo tyrimai buvo geri, jokio uždegimo neparodė). Paprašė manęs grįžti į palatą, kol paruoš mano mažiuką. Aš jau žinau, ką reiškia „paruoš“: svetimi žmonės mažiukui ves kateteriukus į venas, badys kojytes... Eidama į palatą paskambinu vyrui, mamai.

Mama primena tėvo sapną. Pagalvoju, neprimink tu man jo, nes plaukti per drumzliną vandenį nėra gerai. Kažkodėl tik dabar ji papasakoja sapno pabaigą. Perplaukęs ežerą tėtis išlipo į krantą su gėlių puokšte. Pasitikslinu, ar tikrai? Ar tikrai kalba apie tą patį sapną?!! Jei taip, gal tikrai dabar tas periodas, kada plaukiame drumzlinu vandeniu? Atsiranda viltis, kad krante rasime gėlių puokštę...

Pakeliui sutinku sesutę, kuri vedė mane į gimdyklą. Teiraujasi, kaip sekasi. Kadangi jau kalbu ne žodžiais, o ašaromis, pasiprašau valerijono. Išgeriu ir bandau nusnūsti.. Po poros valandų lekiu pas mažiuką. Kaipmat ateina gydytoja ir su šypsena pasako: vos tik man išėjus mano zuikis pasituštino! Bet čia pat skuba priminti, kad tai gera pradžia, kad tai pakeitė visą suplanuotą tyrimo taktiką, tačiau atsipalaiduoti negalima, turės bet kokiu atveju būti itin stebimas. Kaip smagu verkti iš laimės! Gydytoja pasiūlo nusitraukti truputį pienuko ir atnešti mažiukui. Išbėgu tekina. Iš tos laimės ir pienukas bėgti pradėjo! Taip po truputėlį, po lašiuką pradėjome maitinti mažiuką mano pienuku, didinome dozes ir po poros dienų buvo nuspręsta, kad viskas su žarnynu gerai, tiesiog jam reikėjo daugiau laiko visam tam pramušti. Bet atgauti tiesiai iš reanimacijos jo nesitikėjau, nes kaip tik buvo prasidėjusi gelta. Dar keletas dienų laukimo, kol mažių pašvitins po mėlynom lempom, ir štai, penktą jo gyvenimo dieną, mes jau buvome kartu - ir dieną, ir naktį, ir iki gyvenimo pabaigos mes būsime kartu...

Ach, kokia nuostabi ta mano puokštelė...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis