http://www.supermama...showtopic=91230
Tačiau širdyje nenusakomas jausmas, mano vidinis balsas nuolat kartoja- po šito stebuklo, bus ir trečias... taip, jis įvyko- surizikavom dar kartelį ...tik šį kartą aš rami, mano harmonai nesiautėja, tiesiog apsišarvuoju kantrybe, ir laukiu, laukiu...
Nėštumas, palyginus su antruoju atrodo lengvas, o ir laiko nėra kada gulinėti, dūsauti ir verkšlenti- tik spėk suktis , kaip voverė rate- sūneliui dar tik 1,6 m.., reikia skirti nemažai dėmesio, , tai pusryčius, pietus paruošk, pamaitint, tai į lauką su mažiuku išeit, grįžta vyriausiasis iš mokyklos, tai pamokas paaiškinti, paklausinėti, kambarius tvarkyt, o čia jau ir vakarienė, ir guldyti šeimyną reik...
Neužilgo ateina ir 32 nėštumo savaitė- ir vėl, kaip lygiai prieš dvejus metus išgirstu klausimą iš tos pačios gydytojos- Ar norit sužinot ko laukiatės? Ne, nenoriu...kažkokia mintis kirba...turbūt sūnelis, pagrandukas...o tas mano vidinis balsas vis purto galvą
Klausiu- "Ar matot šimtu procentu?" "Ne, 100 prcentu niekas negali pasakyti, kol negimė. Ką jūs turit berniuką ir mergaitę?"- klausia gydytoja. Ne, turiu du berniukus- atsakau. Tada norit, nenorit, bet pasakysiu- žinokit matau mergaitę.Netikiu, negaliu patikėti ką ji sako, išeinu po ultragarso ir iškart sulaukiu vyro skambučio- ką sakė? Bandau meluoti- viskas gerai, sveikas, bet nemato kas, nemeluok, iš balso jaučiu ką - mergytė? . Sulaukim, nedaug liko, tada ir pamatysim- sakau, o ranka jau ant pilvo, ir vidinis balsas man kartoja būsimo vaikelio vardą...
Paslaptį išsaugojom nuo visų senelių pas vienus du anūkai berniukai, pas kitus keturi anūkai berniukai. Tik tas laukimas buvo be galoo ilgas...
Atėjo laikas gimdymui- viskas taip paprasta, kai ateini trečią kart
...Prakerpa vandenis, užeina sąrėmiai, gydytoja perspėja, kad be skatinamųjų nepagimdysiu, skatina, guliu vonioj, skubu ant stalo ir girdžiu sąrėmiai nestiprūs, dabar sukaupk visas jėgas kiek gali ir stumk STUUUUUUMIU...viskas baigta....
Akušerė pasilenkus prie manęs, vaikutis dar tik tik palikęs mano kūną...Girdžiu kaip gydytoja sako - "pažiūrėkit ar mergaitė, aš pažadėjau jiems... . "Taip, taip, mergaitė. Man viskas galvoj sukasi, trečią kart tapau mama, bet jausmas nerealus...negaliu žodžiais to nupasakoti, kiekviena mama tai patiria tik pagimdžius...
Ji mažytė, trapi, net nugąstu pamačius tokius plonyčius pirštelius, ir verkia labai mažai...silpnutė...šiek tiek silpnesnė už savo broliukus...glaudžiu ją, negaliu suturėti ašarų- išsipildė tai, ko laukiau visą savo gyvenimą- mažų dviejų kasyčių...Ačiū, tau, vidinis balse, nepavedei manęs
Dabar mano dukrytei jau 8 mėn.- vis dar negaliu patikėti , kad ją turiu, kartais su vyru net sumaišom ir vietoj "ji" pasakom "jis"
Be proto myliu visus savo vaikus, bet dukrytė tartum pripildė pilnatvės mano gyvenime , padėjo kertinį tašką , tarsi pratęsė mano moterišką liniją, įnešė daugiau moteriškumo mūsų vyriškoje šeimoje ir nutiesė kelią pirmyn...Štai ji, siunčia visiems skaitantiems savo šypsenėlę
