Onkologinės ligos 9, kiekvienam po paparčio žiedą

* Tas forumas skirtas ne ligoniukams, o greta jų esantiems žmonėms Kad jame daug negatyvių emocijų - natūralu, nes tokia jo paskirtis - išsilieti. Kita vertus, tai ir individualios interpretacijos reikalas: mane tos išlietos emocijos veikia kaip stimulas. Stimulas nešvaistyti akimirkų: vertinti, veikti, bendrauti, atrasti, būti...

Žinote, ir dar pasakysiu: asmeniškai mane skaudina ta skirtis Jūs ir Mes, dalijimas į vieną barikadų pusę ir kitą... Taip, negulėjau operacinėje vietoj savo mamos, taip, ne man lašino nuodus, taip, ne aš guliausi dar vienai dozei spindulių, taip, fiziškai ten buvau ne aš.. Bet ar tai pretekstas sakyti, kad nesuprantu, nežinau, nejaučiu?.. Arba, kad tie mano jausmai menkesni? Betgi juk ne jausmingumo matuotis čia renkamės - konstruktyvių patarimų, patirties, žinių...

** Puiki mintis apie grybavimą

Sveikutės

Ką kalbėt apie forumą,jei viena medikė mane prieš porą metų "padrąsino". Daktarės onkologės siuntimu teko apsilankyt pas odos gydytoją,tai ši,išrasiusi vaistų,palaimino: "jei dar gyvensi,už pusmečio ateik" Dabar juokas ima,galvoju,čia jos problema,ir didelė,o tada labai verkiau išėjusi...

Aš,po senovei,važinėju Herceptino,tai tęsis iki Naujų metų. Tyrimų nedaro jokių dabar,spalį bus markeris,gruodį-echoskopas,mamograma,rentgenas. Tai taip ir gyvenu.

Linkiu sėkmės visoms čia besilankančioms.Atrodo,tikrai kartais,ko čia lendi,jei užskaičius blogų naujienų,sunkiai su savim susitvarkai? Bet ir vėl,kur jei ne čia? Bendramintės,bendražygės,suprantam viena kitą. Kai gerų naujienų išgirsti,pasikrauni,visa diena šviesesnė tampa.

Nesupratau priežasties supykti ir įsiskaudinti.Visai apie jokias barikadas negalvojau, paprasčiausiai išsakiau savo savijautą dėl neigiamų emocijų.Aš pati žinau kaip sunku mano artimiesiems.
Bet yra emocinė žmogaus pusiausvira.Viena ji yra kenčiantiems artimiesiems , kita kai neigiamos emocijos ligoniui.Blogi pavyzdžiai nubraukia paskutines pastangas kovoti, kai dažnai kartojamos apie neišgydytus atvejus istorijos, tiesiog deda štampą į pasamonę, o kam aš čia dar stengiuosi, gal ta mano kova duos kelis mėnesius ar verta už juos taip brangiai mokėti?
Gal tada geriausia būtų užsidaryti ir nebendrauti ?

atleiskit, gal labai suasmenintai nuskambėjo, nors kalbėjau apskritai apie bendrojo požiūrio tendencijas

ir, žinoma, esate visiškai teisi dėl negatyvių emocijų įtakos Gabija, aš apskritai Jumis žaviuosi, ypač tuo, kaip gebate su savimi "dirbti", kaip per tuos metus ne tik kito Jūsų pačios požiūris, bet ir sugebate savo stiprybe dalintis su mumis. nežinau, ar pati suprantate, kokia atrama daugeliuo esate
ačiū Jums už tai

Na va, kaip viskas išsirutuliojo.
Neiti, po kurios pasisakymo, aš bambėjau - toks pat ligoniukas. Tikiuosi, nepabėgs iš forumo.
Aš tik norėjau pasakyti, jog be mūsų ligos yra daug kitų labai sunkių ligų. Nereikia jaustis kažkokiais išskirtiniais arba labai nuskriaustais likimo. Visuomet galvoju, jog žymiai sunkiau turintiems šeimose ar artimųjų tarpe žmonių su psichine negalia. Kaip bebūtų sunku daugelis rūpinasi savo ligoniais. Dažnai tenka susitaikyti su situacija tokia, kokia ji yra, išsaugojant pagrįstą neperdėtą viltį.
Forumas skirtas išsisakyti. Manau, neišsikrauti, būtent - išsisakyti. Pati nesu jokia išimtis ir kartais pasiduodu emocijoms. Grįžti antrą kartą prie posto ir matai, tai, kas tave sukrėtė - dar kartą skaitant, tavęs jau taip neveikia. Akimrkos dalykas. Man užkliūna šiek tiek kitokie dalykai. Kai į forumą užklystama atsitiktinai, paliekama skaudžios patirties emocija ir daugiau čia nebegrįžtama.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Nesu aš superoptimistė, kaip nesu ir pesimistė. Stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, t. y. gyventi šia akimirka, negalvojant apie ateitį. Neplanuoju gyventi dešimtmečių, džiaugiuosi nugyventu papildomu pusmečiu. Kiek tų pusmečių bus nežinau kaip nežino kiekvienas šiandien labai SVEIKAS žmogus.
Upsikaz teisi - akcentus sudedame mes patys. Bedėdami akcentus kartais pagauname save - čia klystu. Tada pasitaisome, kaip padarę rašybos klaidą, užbraukiame ir parašome teisingai. Kadangi dirbu darbą susijusį su rašymu, puikiai žinau, savo klaidas sunkiau matyti nei svetimas.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Arune, man kartais ir norisi nebeskaityti, neberašyti. Viskas - daugia niekada, niekada. Vėl čia. Vėl skaitai, vėl rašai. Gal todėl, kad nesijaustum vienišas. Ypač kai gydymas baigtas. Normali priklausomybė. Dažniau besilankantys tampa net savotiškai labai artimi ir brangūs.

Būtent. Pasėja velnio sėklą ir dingsta.
-----------------------------------------------------------------------------------------------
Nežinia,nuo ko tas optimizmas-pesimizmas priklauso. Štai,susitinkame kas 3 sav.gauti Herceptino su mano bendraamže moterim. Antras recidyvas. Ant rankų visiškos negalios sūnus dvylikos metų. Ir ką jūs manot-optimistė didžiausia.Savo sūnaus negalios net bėda nelaiko ( o vaikas nelaiko net galvos,nekramto,ir t.t.)

Adis,Tau. Kažkada rašiau,kad tam pačiam onkologiniam susitinku moterį,kuriai prieš 10 m.diagnozuota 4 st. krūties. Pasakojo-tada,prieš 10m.,grįžusi su diagnoze namo,ruošėsi "paskutinei kelionei". Susiremontavo kambarius,susitvarkė reikalus.Ir štai jau 10 metelių prabėgo

Ačiū,Arūne.Tai ir mano mamytei taip pat.Įkvepia.


Rytoj šventė.Bus daug šurmulio.Noriu pasveikinti visas Mergaites:
mamytes,kurių vaikučiai lanko mokyklą arba studentauja. Besilaukiančias mamytes, kurių būsimieji mažyliai bus kada nors mokiniai. Sėkmingo laukimo.Mokytojas - ištvermės ir optimizmo. Močiutes,kurių anūkėliai
džiugina savo čiauškėjimu,na,ir kurių jau išaugę... Studentes - sėkmingo mokslo ir pažinimo džiaugsmo. Na,ir visas kitas Mergaites.Juk mes mokomės visą gyvenimą.
Visoms Jums sveikatos,sveikatos ir dar kartą sveikatos.Kuo daugiau džiugių akimirkų.Šilto ir saulėto rudens.Šilkinės žiemos.Žaliai skambančio pavasario.Lūkesčių išsipildymo ir kuo mažiau rūpestėlių.

Ačiū, rasų lanka.
Jūs mokytoja? Taip ar ne: Su rugsėjo pirmąja.

O dabar pedagoginė pertraukėlė. Nukrypimas nuo pagrindinės temos. Tikuosi nebus daug prieštaraujančių.
Vasaros palydos arba mano Vojažai po Lenkiją. Suprantu, kad tema ne ta, bet šiek tiek atitrūkime nuo savo Problemų.
PET/CT+ šiaurinė ir centrinė Lenkija.

Mokytoja,mokytoja Bet sveikinimai ne dėl to.Paprasčiausiai prisiminiau
šiandien Jūsų - Mergaičių - ankstesnius (ir iš ankstesnių forumų) pašnekesius apie savo atžalas,norus,savo ir jų siekius,ir taip šilta širdy pasidarė - o čia dar ir proga yra Ačiū ,Adis,už ekskursiją.Vaizdai pritrenkiantys.Įsivaizduoju,kaip viskas natūroje atrodo.Taaaaip,sveikatos tiek pamatyti irgi reikia turėti.
Klausimėlis.Ar Jūs naująjame PET viešbutyje irgi buvot apsistoję?Ar tame tyrimų centre visada taip tuščia(turiu omenyje žmones)Ir dar įdomu,kai važiuojate,ar kelionę taip smulkiai iš anksto suplanuojate,ką norite pamatyti,pasidomit lankytinomis vietomis - ar važiuojate spontaniškai,tik žinodami ,kad į tą regioną ,o
ten jau kaip pasirodys.

Puikios nuotraukos! Nuostabios vietos! Kaip ir pati ideja - prie ekskursijos prisiderinti tyrima Aciu!

Su rugsėjo 1-ąja!!

Nes Jūs visos čia esate MOKYTOJOS. Musm visiems aktyviai/pasyviai stebintiems/dalyvaujantiems. O būti gyvenimo mokytoju oi kaip nelengva.....STIPRYBĖS ir IŠTVERMĖS!

Su rudens pradzia!!!

adis, grazu-grazu-grazu...aciu uz virtualia ekskursija