5 minutes sėdėjau kol pavadinimas sugalvojau, niekaip taikliai neįtaikiau. Noriu pasiūlyti tokį tarsi klausimą diskusijai, kuri gal pasirodys įdomi.
Mano situacija tokia. Su savo vaikinu jau gyvenu 2 metus, rugsėjį planuojame vestuves. Esu tikinti, tačiau kaip sakoma "nepraktikuojanti" arba kaip man patikęs vieno liuteronų kunigo pasakymas - aš tikiu į Dievą, tačiau ne į bažnyčią. Tai va, kadangi tikiu Dievu, tai labai norėčiau, kad jis palaimintų mano pasirinkimą, mano sąjungą su mylimu žmogumi. Tikrai nesu iš tų merginų kurios nori bažnyčios dėl gražaus vaizdo ir patenkintų giminių, gal netgi norėčiau pačio ritualo nedalyvaujant kitiems asmenims, bet dabar ne apie tai.
Taigi kurgi problema. O problema ta, kad norint gauti santuokos sakramentą būtina atlikti išpažintį, tam kad išpažintis būtų tikra, būtina atgaila, t.y.aš turiu gailėtis už savo nuodėmes, ar tiksliau už tai ką bažnyčia laiko nuodėmėmis. Na ko gero pagrindinė nuodemė tai mano jau 2 metai pragyventi su mylimu žmogumi. Ir štai dilema - ne trupinėlio nesigailiu. Kaip aš galiu gailėtis, jei esu laiminga, jei myliu ir mane myli.
Buvo pasiūlymų (gal ir iš jūsų kuri bandys tai pasiūlyti) "paaukoti" kunigui daugiau pinigėliu, o gal pameluoti per išpažintį. Tačiau tada gi ir palaiminimas būtų netikras, o tik dirbtinis, tik dėl akių. O kaip jau sakiau man dėl akių nereikia.
Taigi ar bus kokių pamąstymų?







