aciu jums visoms uz tiek daug geru zodziu. labai dekui, kad man raset i ligonine, kai prisimenu, tai tos dienos man tikrai buvo sunkios. ypac bijojau tos lemtingos 37 savaites. Stt, nusiramink, zinau, kad baisu bus, bet kaip nors ir tau ta 32 savaite ateis ir praeis. zinau, atrodo lengva man dabar kalbeti

, bet tu saunuole, susitvarkysi
buvo akusere ka tik atejus, paeme mano lelytei krauja is pedutes, verke

kita savaite, kai vel ateis, tai turetu pasverti, ziuresim ar kiek bus priaugus.
beje mes ja pavadinom Eliza, rinkom toki varda, kad tiktu visom kalbom, kad visi galetu istarti
tai su akusere issisnekejom, aisku, mano istorijoj ir taip parasyta, kad pirmas leliukas mire negimes. nes jos sekantis vizitas po manes pas moteri, kuri pagimde negyva kudikeli

. labai liudna. pamenu save tom dienom. akusere klause mano patarimo, kaip as istveriau, kas man labiausiai palengvino dienas. ziauru. nera ka ir patarti, moteris turi pati vel bandyt atsitiesti, is naujo atrast tikejima i gyvenima.
o maniske gerute, nedaug verkia, daug miega, gerai valgo, bent jau kolkas be dideliu rupesciu. atsipalaiduoti dar negaliu, nakti lyg ir geriau gal miegojau, bet gal del to, kad jau tikrai tikrai pavargus.