QUOTE(bicė @ 2008 07 14, 00:24)
sveikutes
Vaivos juosta vis noriu parasyti, kad kazkaip neberasai apie tai kaip tu jautiesi
Tarsi butum pasiekusi susitaikymo etapa, o gal tiesiog kartais nesinori rasyti. Nu va kaip negraziai i dusia lendu
. teisiog mes labai panasiu laiku netekom savo mergyciu ir as visada rasdavau save tavo mintyse
Vaivos juosta vis noriu parasyti, kad kazkaip neberasai apie tai kaip tu jautiesi




Kitų akyse atrodau labai stipri... nors dūšioj jaučiu, kad oi kaip vaidinu.... mano miestelis nedidelis, visi vieni kitus pažįsta.... ir praktiškai kiekvieno akyse matau arba gailestį, arba nuostabą. Iki dabar esu moteris, " kuri palaidojo mažą mergytę". Suprantu, kad tai visus sukrėtė, bet tie jų žvilgsniai mane baigia "papjaut"... Ypač dabar - pastatėm paminklėį, apsodinau - visi šniūrais eina žiūrėt.... nesveiki kažkokie.....
O savijauta tokia per vidurį. Buvo laikas, kai atrodė, kad neištversiu.. bet ištvėriau... Kitą kartą atrodo, kad aš nemoku gedėt, iškentėt.. kad bėgu nuo to siaubo.... ir pabėgu kartais... kol jis su trigubai didesniu sunkumu atgal užgriūva..
Aš nesidraskau, neiškau kaltų, suprantu, kad negaliu sugrąžinti to, ko netekome, negaliu nieko pakeisti... Aš viską puikiai suprantu ir man nėra taip blogai, kad reikėtų psichologo, psichiatro ( nors pas pastarąjį lankiausi ). SM geriausias psichologas

Laikausi. Labai padėjo bendradarbiai. Brolis. Keli draugai. O kas belieka? Nežinojau, kad esu ant tiek stipri.... bet didesnių išbandymų nenorėčiau ( nors nemanau, kad dar būna didesnių ).
O dėl mano tylumo forume - apsilanko čia "šnipų" ( iš mano aplinkos ), kurie mėgaujasi šiais išgyvenimais.... per mažai jiems problemų, turbūt.
Ačiū, Bice. Man visada miela skaityt Tavo postus
