Sveikos,
Aš nebegaliu daugiau pakęsti savo 14-mečio sūnaus nesiskaitymo su niekuo: nei su šeimos nariais, nei su mokytojais, nei su bendraklasiais. Šeimoje gyvena teroristas - man baisu išvykti su vyru iš namų ir palikti 8-metę dukrelę vieną su juo. Iš dukros žinau, kad brolis pradeda reikalauti iš jos tarnauti jam, o atsisakius muša.
Šiuo metu laukiuosi trečio vaiko. Vyras bandė paprotinti sūnų, kad turėtų atsižvelgti ir baigti nuolatinius tyčiojimusius, siektų palaikyti ramybę namuose, deja jis, atrodo net tyčia, stengiasi mane išvesti iš pusiausvyros, nesiskaito, leidžia sau vadinti mane debile ir kitais "dar gražesniais" epitetais. Iki šiol dariau viską dėl jo, kad padėti atsistoti ant kojų, ko nors pasiekti gyvenime - samdžiau net 3 repetitorius, psichologą, vežiojau mašina iš būrelio pas repetitorius ir namo kad tik nepervargtų. Niekas neturi jokios prasmės - pinigai ir energija kaip į balą išmetami. Nusprendžiau nutraukti bet kokį šitokio gyvulio finansavimą. Jokio supratimo ar pastangų mūsų šeimoje tokiam daugiau nebebus. Namuose gyventi nebeimanoma. Nebegaliu daugiau jo matyti, nei pakęsti, siekiu išvaryti jį iš mūsų šeimos. Nusiunčiau prašymą į vaikų teisių komisiją atimti iš manęs motinos teises į jį ir perduoti jo globą valstybei, deja iš jų gavau tik formalų raštą su siūlymu kreiptis su sūnumi į psichologą (aš jau visur kreipiausi) . Sekantis žingsnis - kreiptis į teismą dėl globos pareigų perdavimo valstybei.
Suprantu kaip skamba mano mintys, bet, patikėkit, aš viską išbandžiau kol priėjau išvados, kad tik tokia yra išeitis....
toks vaizdas, kad nė kiek jo nemylite...
o ką vyras į tai?
o ką vyras į tai?
QUOTE(Dios @ 2008 07 01, 13:25)
Manau, kad tikrai nebemyliu. Jaučiuosi kaip nuvarytas arklys. Vyras jaučiasi taip pat ir tik guodžia mane, kad ištverčiau iki jo pilnametystės, kai išprašysim šitą chamą iš namų nepažeisdami jokių teisės nuostatų.
Kaip liūdna 
. Bet kodėl taip yra? Ar nuo mažens? O gal toks pasidarė, kai gimė sesė ir jam pradėjo trūkti dėmėsio?
. Bet kodėl taip yra? Ar nuo mažens? O gal toks pasidarė, kai gimė sesė ir jam pradėjo trūkti dėmėsio?
Ar pajėgsi išvaryti??? Juk lemiamu momentu širdelė suvirpės.
Gal tiesiog bloga diena? Gal per jautriai reaguoji, juk laukiesi. Pabandyk nusiraminti ir pažiūrėti į situaciją iš šalies.
O sūnui apribok pramogas ir kišenpinigius. Gal reikia susėsti ir pakalbėti su juo, paklaust kodėl jis tave taip vadina? Kuo tu nusikaltai?
Ir pasakyk jei jis taip elgsis tu darysi taip (tą prasmę aptarkit kaip tu elgsies kai jis negražiai elgsis)
Paaiškink jam kad ji labai myli, bet jo elgesys tave skaudina ir tu priversta taip ir taip pasielgt.
Žinau kad lengva patarinėt kitiems
bet juk tu to čia ir atėjai 
Nu ir manau psichologas šitam paaugliui tikrai nepakenks, nes tam pikčio priepuoliui turėtų būti paaiškinimas. Gal jį skriaudžia mokykloje o tu verti jį lankyti pamokas , tai jis ant tavęs piktį išlieja, gal dar kas ir t.t ir pan.
Bandyk rast su vaiku kontaktą ir išsiaiškink kame gi reikalas ir nesitikėk kad jis tau iškarto pasakys. manau tai ilgas procesas.
Laikykis Ramybės tau
Gal tiesiog bloga diena? Gal per jautriai reaguoji, juk laukiesi. Pabandyk nusiraminti ir pažiūrėti į situaciją iš šalies.
O sūnui apribok pramogas ir kišenpinigius. Gal reikia susėsti ir pakalbėti su juo, paklaust kodėl jis tave taip vadina? Kuo tu nusikaltai?
Ir pasakyk jei jis taip elgsis tu darysi taip (tą prasmę aptarkit kaip tu elgsies kai jis negražiai elgsis)
Paaiškink jam kad ji labai myli, bet jo elgesys tave skaudina ir tu priversta taip ir taip pasielgt.
Žinau kad lengva patarinėt kitiems
bet juk tu to čia ir atėjai Nu ir manau psichologas šitam paaugliui tikrai nepakenks, nes tam pikčio priepuoliui turėtų būti paaiškinimas. Gal jį skriaudžia mokykloje o tu verti jį lankyti pamokas , tai jis ant tavęs piktį išlieja, gal dar kas ir t.t ir pan.
Bandyk rast su vaiku kontaktą ir išsiaiškink kame gi reikalas ir nesitikėk kad jis tau iškarto pasakys. manau tai ilgas procesas.
Laikykis
Ramybės tau
QUOTE(Saja @ 2008 07 01, 13:33)
Kaip liūdna :verysad:. Bet kodėl taip yra? Ar nuo mažens? O gal toks pasidarė, kai gimė sesė ir jam pradėjo trūkti dėmėsio?
Žinoma nesame mes idealūs tėvai - daug dirbam, laiko, kaip ir dėmesio vaikams trūksta, bet stengiamės juos aprūpinti visu kuo geriausiu. Aš net nepastebėjau kada su sūnumi tai prasidėjo: Kai gimė, buvom stdentai - jis užaugo tarp auditorijų, kai jam buvo 4 metukai, nuvedžiau jį į Telebimbam studiją, tai iš ten buvusių 50 vaikų vienas buvo išmestas dėl nesukalbamo charakterio - žinoma maniškis. Kai pradėjo eiti į pirmą klasę, mokytoja ir mokyklos direktorė reikalavo jį pasiimti ir atiduoti mokytis privačiai, nes joms jis buvo nepakeliamas. Kai perkėliau į privačią Liubertienės mokyklą, tai po metų man pasakė mums jokių jūsų pinigų nereikia- tik atsiimkite savo vaiką...Dabar jis lanko eilinę Vilniaus mokyklą, kurioje dirba nuostabūs pedagogai, bet net ir tokius žmones, kur atrodo yra toleancijos viršūnė (pvz.: tikybos, matematikos mokytojas) jis sugeba išvesti iš pusiausvyros. Tie mokytojai pikti į mane kreipasi, o aš negaliu nieko padaryti...
Niekada neįsivaizdavau, kad taip gali skirtis tos pačios šeimos vaikai - mano dukrelė pirmokė - pirmūnė, visų mėgstama, aktyvi, gabi, visur pirmaujanti. Atėjus į jos mokyklą į mane mokytojos pirštu rodo - " pažiūrėkit čia tos mergaitės mama", o į sūnaus mokyklą einu pakampiais lyg koks vagis, kad tik kas manęs nepmatytų...
Užjaučiu... Matyt, pas jį smegenyse jau nuo gimimo kažkas yra, kas lemia tokį elgesį. Pas mano draugę panaši situacija - didelės problemos su pirmu sūnumi ir visiškai priešingai su antru, kaip ji sako - velnias ir angelas. Vyresnėlį teko atsiimti iš darželio dėl agresyvaus elgesio, mokykloje du metus sėdėjo vienoje klasėje (pas mus pradinėse klasėse, kiek žinau, dabar nepalieka antrus metus, bet jie gyvena Vokietijoje). Ji nuo mažens vaikščiojo su juo pas vaiko raidos specialistus, bet nelabai kas padėjo. Jį dar gydė vaistais nuo hiperaktyvumo, tai jie kažkiek padėdavo, kol gėrė. O ką apie tavo vaiką psichologai sakė?
gal čia reikia rimtų psichiatrų pagalbos? ar pagalvoti apie namų mokymą?
truputį užkliuvo -- davėme visa kas geriausia. taip manantys žmonės dažniausiai pražiūri ką nors rimto.
truputį užkliuvo -- davėme visa kas geriausia. taip manantys žmonės dažniausiai pražiūri ką nors rimto.
QUOTE(Nimfa* @ 2008 07 01, 13:40)
Ar pajėgsi išvaryti??? Juk lemiamu momentu širdelė suvirpės.
Gal tiesiog bloga diena? Gal per jautriai reaguoji, juk laukiesi. Pabandyk nusiraminti ir pažiūrėti į situaciją iš šalies.
O sūnui apribok pramogas ir kišenpinigius. Gal reikia susėsti ir pakalbėti su juo, paklaust kodėl jis tave taip vadina? Kuo tu nusikaltai?
Ir pasakyk jei jis taip elgsis tu darysi taip (tą prasmę aptarkit kaip tu elgsies kai jis negražiai elgsis)
Paaiškink jam kad ji labai myli, bet jo elgesys tave skaudina ir tu priversta taip ir taip pasielgt.
Žinau kad lengva patarinėt kitiems :P bet juk tu to čia ir atėjai :4u:
Nu ir manau psichologas šitam paaugliui tikrai nepakenks, nes tam pikčio priepuoliui turėtų būti paaiškinimas. Gal jį skriaudžia mokykloje o tu verti jį lankyti pamokas , tai jis ant tavęs piktį išlieja, gal dar kas ir t.t ir pan.
Bandyk rast su vaiku kontaktą ir išsiaiškink kame gi reikalas ir nesitikėk kad jis tau iškarto pasakys. manau tai ilgas procesas.
Laikykis :4u: Ramybės tau :4u:
Gal tiesiog bloga diena? Gal per jautriai reaguoji, juk laukiesi. Pabandyk nusiraminti ir pažiūrėti į situaciją iš šalies.
O sūnui apribok pramogas ir kišenpinigius. Gal reikia susėsti ir pakalbėti su juo, paklaust kodėl jis tave taip vadina? Kuo tu nusikaltai?
Ir pasakyk jei jis taip elgsis tu darysi taip (tą prasmę aptarkit kaip tu elgsies kai jis negražiai elgsis)
Paaiškink jam kad ji labai myli, bet jo elgesys tave skaudina ir tu priversta taip ir taip pasielgt.
Žinau kad lengva patarinėt kitiems :P bet juk tu to čia ir atėjai :4u:
Nu ir manau psichologas šitam paaugliui tikrai nepakenks, nes tam pikčio priepuoliui turėtų būti paaiškinimas. Gal jį skriaudžia mokykloje o tu verti jį lankyti pamokas , tai jis ant tavęs piktį išlieja, gal dar kas ir t.t ir pan.
Bandyk rast su vaiku kontaktą ir išsiaiškink kame gi reikalas ir nesitikėk kad jis tau iškarto pasakys. manau tai ilgas procesas.
Laikykis :4u: Ramybės tau :4u:
Matyt, kad sąžinė grauš, ir suvokiu, kad sūnui suaugus, aš jo nebeturėsiu - mes tapsime svetimi. Kalbos mums nepadeda - kai su juo kalbiesi kaip su suaugusiu žmogumi, jis tikrai gražiai kalba ir, atrodo, viską supranta, mąsto, kartu išdiskutuojame kokiu keliu jam reikėtų eiti toliau, kad atsistotų gyvenime ant kojų, bet žinokit, praeina diena ir viskas tęsiasi kaip buvę, nesikeičia niekas. Aš supratau, kad kalbos su juo yra beprasmiškos. Sūnus kabina mums "makaronus ant ausų" kol su tėvu nesumąstome patikrinti. Mūsų pasitikėjimą jis yra praradęs 100%. Žinome, kad negalime tikėti nei vienu jo žodžiu. Šiuo metu jau niekas šeimoje su juo nebebendrauja....jau nebegalime ir mes. Tarkim, pasileidžia jis neįmanomu garsu muziką per visus namus. Kiek įmanoma dar bandom kentėt, bet yra ribos - paprašytas pasitylinti jis nereaguoja kol sukelia šeimoje didžiausią skandalą ir tada pareiškia - "na ir nesitylinsiu ir ką jūs debilai man padarysit ?" Tėvas neištvėręs užvožia tam bjaurybei, tada jis dingsta iš namų, parsiranda naktį, prižadina visą šeimą ir reikalauja atidaryti duris. Mes siunčiam eiti ten iš kur atėjęs ir nesirodyti daugiau mūsų gyvenime. Tuomet jis daužo duris kol prižadina ir visus kaimynus taip išsireikalaudamas jį įsileisti...jaučiu, kad visi tuoj išsikraustysim iš proto.
Mokykloje su bendraklasiais jis tikrai bendravimo problemų neturi - yra vienas iš lyderių, mėgstamas merginų. Lyderio statusą palaiko tyčiodamasis iš mokytojų, neleisdamas vesti pamokų, pats siūlydamasis mokytojams, kad jam rašytų dvejetus, kas klasiokams atrodo labai juokinga...
Na tai palaukit 
Visos taip ir pulsim galvą glostyt, vajej kaip čia blogai. Vaikas blogas. Nu blyn, kokį užsiauginot tokį ir turit. Paprastai vaikai patys neužauga, juos kažkas užaugina, kažkas auklėja, ar su šituo kitaip buvo? Galim pagalvot kad gatavą produktą 14 metų gavot, o dabar nežinot ką daryt Veskit pas psichologą, blogiau nebus, dirbkit su visa šeima. O tai dabar toks vaizdas, dukra nuostabi, pirmūnė, nu tiesiog tiesiog, o va su sūnum blogai, brokas vadinasi gavosi... Ai nu px, išmesim, va trečia pagimdysiu, gal bus geriau, o jei nebus na ir šitą iš namų ištrenksiu, baisiai čia
Kai viskas gerai, tai visos MAMOS iš didžiosios raidės, o kai blogai tai į krūmus.
Tėvas beja irgi geras, ne tave guost reikia, o sūnų auklėt.
Visos taip ir pulsim galvą glostyt, vajej kaip čia blogai. Vaikas blogas. Nu blyn, kokį užsiauginot tokį ir turit. Paprastai vaikai patys neužauga, juos kažkas užaugina, kažkas auklėja, ar su šituo kitaip buvo? Galim pagalvot kad gatavą produktą 14 metų gavot, o dabar nežinot ką daryt
Veskit pas psichologą, blogiau nebus, dirbkit su visa šeima. O tai dabar toks vaizdas, dukra nuostabi, pirmūnė, nu tiesiog tiesiog, o va su sūnum blogai, brokas vadinasi gavosi... Ai nu px, išmesim, va trečia pagimdysiu, gal bus geriau, o jei nebus na ir šitą iš namų ištrenksiu, baisiai čia Kai viskas gerai, tai visos MAMOS iš didžiosios raidės, o kai blogai tai į krūmus.
Tėvas beja irgi geras, ne tave guost reikia, o sūnų auklėt.
netikiu kad nemylit savo vaiko, jei nemyletumėt nebūtumėt dėl jo nieko darius, nei mokyklų geresnių ieškojus, nei pas psichologus vežiojus, tiesiog išvedė jus iš pusiausvyros.gal galima būtų jam kažkaip sukurti dirbtinai sunkias salygas, kad įvertintų tai ką gauna pas jus ir tai kaip elgiatės su juo, gal galima jį kažkur įdarbint už nedidelę sumą pinigų tegu ir pas kokį ūkininką, susitart kad su juo elgtūs labai griežtai (aišku neperlenkiant lazdos),tuo metu nepalaikyt su juo kontakto, kad pajustų kad pats turi verstis ir nieks nepasirūpins.Jei tai ne išeitis, gal tada namie galit įvest griežtas savo taisykles, juk jūs esat tėvai ir jūs valdot situaciją,už kiekvieną žodį debilas ar pan. kertama per jam svarbius dalykus,kisenpinigius ,susitikimus su draugais ir beabejo jei pasakėt tai turi būt griežtai to laikomąsi, net jei jis pradeda gerintis (nes kitaip manipuliuos jumis).Jam keturiolika ir jis turi žinot savo vietą ir padėtį šeimoje, o jūs turit žinot kad tai jūs su vyru esat padėties šeimininkai. Laikykitės ir stenkitės kiek įmanoma šalčiau reaguot, dėl savęs ir būsimo kūdikio 
QUOTE(Saja @ 2008 07 01, 14:08)
Užjaučiu... Matyt, pas jį smegenyse jau nuo gimimo kažkas yra, kas lemia tokį elgesį. Pas mano draugę panaši situacija - didelės problemos su pirmu sūnumi ir visiškai priešingai su antru, kaip ji sako - velnias ir angelas. Vyresnėlį teko atsiimti iš darželio dėl agresyvaus elgesio, mokykloje du metus sėdėjo vienoje klasėje (pas mus pradinėse klasėse, kiek žinau, dabar nepalieka antrus metus, bet jie gyvena Vokietijoje). Ji nuo mažens vaikščiojo su juo pas vaiko raidos specialistus, bet nelabai kas padėjo. Jį dar gydė vaistais nuo hiperaktyvumo, tai jie kažkiek padėdavo, kol gėrė. O ką apie tavo vaiką psichologai sakė?
Psichologų diagnozė - dėmesio tūkumas. Bet, žinokit, iš to laiko kiek turiu, visas dėmesys yra skiriamas tik jam. Aš iki šiol jam net kuprinę mokyklai sudėdavau, nes tai buvo vienintelis garantas, kad viską nusineš. Dukrelė nei pusės tiek negauna. Sūnaus klausimas yra pagrindinė mūsų šeimos tema, mes jau nebeturime savo gyvenimo - vien tik jo išsišokimai ir problemos. Man baisu pačiai sau prisipažinti, bet aš pasiekiau tą lygmenį, kai pradedu nekęsti savo sūnaus ir man jau net pasidarė nebesvarbu, kad jis niekur neįstos (net pagaunu save pikdžiugiškai džiaugiantis - "pamatysi tu ant savo kailio kokį kelią pasirinkai ir jau nieko pakeisti nebegalėsi, traukinys bus nuvažiavęs...") . Matyt, kad bus koks santechnikas užaugęs
