Išvarysiu sūnų paauglį iš namų

Skaitau sia tema, ir plaukai piestu stojasi, kaip baisu, kaip tamsu, bet manau dar nebeviltiksa. Gal tikrai jusu sunui kazkokia elgesio patologija, gal jis nesusitvarko su savo emocijom, gal perdaug jau susikaupe?
As pati auginu 9 meti sunu - mergele, taip pat spotiskas, isvaizdus vaikinas auga, bet nervu maiselis, tik as zinau to priezastis ir noriu Jum pasakyt, nes kartais saves sunku pamatyt:
1. Nestumo problemos, gime su sudirgintom smegenim - iskart perspejo, kad bus jautrus vaikas. Nrkoze taip pat gali paveikt vaiko smegenu centrus.
2. Visa nestuma zinodama apie pavoju, buvau kaip isterike, saves nevaldziau
3. Labai ji lepinau, nes bijojau, kad bus silpnas.
4 Beprotikai mylejau, ir myliu, bet tik dabar suvokiu kad vaikas del to nekaltas jis yra toks koks yra.
5. Is savo nerimo uzsiauginau depresija, mano nuotaiku pokyciai, tiesiogiai ji paveike, pamaciau to, ko nebuvau macius - isteriska elgesi, pykcio, sustingimo priepolius.
6. Neleidau but savarankisku per ilgai - irgi kroviau kuprine, badziau pirstu i sasiuvinyje parasytas klaidas.
7. PEr mazai jo klausiaus, o vaikais ako tiesa.
Ka norejau pasakyt, mano liga buvo man isbandymas lemes kita poziuri i save, i vaika. As ji visada beprotiskai mylejau ir dabar, zinoma myliu, bet mylet reikia netik zodziais, o kantrybe> Viena vienuole man patare - jei vaikas nesileidzia apkabinamas, jus nors mintimis ji apkabinkite, pasakykite - ka bedarytum as tave myliu ir mylesiu ir niekada tvaes neatsisakysiu. Tu mano toks , koks esi.

Zinoma, cia viskas labai graziai skamba , realybej daug sunkiau, bet imanoma, amanu ir tikiu, dabar kai maniskis ka nors bamba priesais, as jam pasakau - zinau, kad pyksti, bet labai tave myliu ir prasau pagalvok apie tai apie ka mes kalbejom. Ir trumpam palieku ji viena, paprastai vaikas ateina, priseda salia ir ramiai pakalbam.
Impulsyvus elgesys, neiseitis, nesiklauso jis, nei jus nemastote ka kalbate ir darote. gali but kad tevo suduoti smugiai jam tapo kaip irodymas kad istikro jo nemylite, o jUs greiciausiai jau pasakete, kad jo atsisakysite. STOP cia pasaka be galo. Jam reikia jusu nors jis paauglys, bet dar vaikas. Sekmes.

nesitikėkit kažkokių grandiozinių pasikeitimų iš karto, taip nebūna ir nebus. Pavyzdys su dviračiu tai privertė mane išsižioti, taip ir skaitau tarp eilučių tu šioks tu anoks, tu nieko nesugebi, tiek į tave sukišom...

Šiaip ne vienam vaikui, o visai šeimai reikia eiti pas psichologą, šeimos konsultantą ir ieškot bendrų sprendimų.

Už sūnų viską darot, tegu imasi pats darbo. Kažko bandyti siekti reiktų mažais žinsgenliais, po truputį. nenurašykit vaiko visiškai. kiekviena smulkmena, kiekvienas jo nors kiedk geresnis pažymys, kažkoks atliktas gerai darbas, galų gale diena, per kurią nesusibarėte yra didžiulis pasiekimas už kurio reikia laikytis. Pagirti jį už kiekvieną tokį dalyką, o ne tik matyti, ką jis daro blogai. Gal jūs neatkreipiat dėmėsio į jį, kai jis egria elgiais ir priimat tokį dlayką kaip eilinį, nes dukra geruolė, tai lyg norma. Blogas elgesys tampa jam jūsų dėmesio garantu.

O kada paskutinį kartą su juo geri, normalūs santykiai buvo? Kas tada buvo kitaip nei kasdien? Juk buvo, pati rašot. Gal prie to ir reiktų eiti?

abejoju ar visą laiką su meile ir dėmesiu augintas vaikas staiga patampa monstru, kuriam šeimoj nebe vieta suprantu, kad būna šeimose nelaimių, kai vaikas padaro nusikaltimą, arba ima narkotikus vartot -- niekas nuo to neapsaugotas. bet tėvai neturi teisės palikti vaiko bėdoje, ypač kai jis -- nepilnametis.

nu atsiprasau, bet cia matau tik netikusius tevus ir netikusi ju auklejima. atsisakyti savo vaiko... o jei trecias toks pat bus tai ir jo atsisakysi?

Ar vaikas turi kokį autoritetą

tevai labai tike, tik niekam tikes ju auklejimas. kas bus ateityje nereikia spelioti, reikia spresti siuo metu ir su paaugliu susijusias problemas.

neskaiciau visu pasisakymu, bet noreciau duoti patarima, nezinau, tiks ar netiks jusu atveju, bet pasistenkite surasti sunui idomia sriti... jei vaikas nenori mokytis, neklauso mokytoju ir t.t. neverskite jo to daryti, pasiulykite pereiti i profesine mokykla, tegu igauna amata... ir tikrai cia nieko blogo jei jis nebus profesorius ar gydytojas, nevisiems skirta pamatysit, kai sunus atras sau idomu uzsiemima, pamatys, jog gali ne tik griauti, bet ir kurti, keisis jo poziuris i save, i seima, i draugus... ir jokiu budu neatsisakykite vaiko, tai neiseitis, tik baisi trauma sunui, dukrai, jums patiems

gal turi mociutes, pas kurias dukra gali praleisti laika. Galop gal kitame mieste yra drauge su vaikais, kuri gali irgi pagelbeti. ar gimines? tiesiog pasvarstyk. nemanau, kad atsisakytu padeti.
tiesiog dukra yra silpnos valios ir blogu draugu itaka jai yra blogai. Ji tiesiog nemoka atsispirti.
pas mane ta situacija siek tiek panasi. Bet jau praeityje. Perejau kryziaus kelius. Jeigu nori, galime mudvi pabendrauti AZ
[/quote]
Mociutes nesidomi is ju pagalbos 0.Dar bandysiu su giminaite is kito miesto.Savo mergina ikalbejau plaukti plaustais,tai savaite pabus su kitais zmonemis.Sake 2 draugus rado.Su tevu i uzsieni nuvaziuos.Visas vasaras ji kazkur vaziuoja.O del uzsiemimu,tai dailia ji lanke savo noru ,bet drauges ... .Nusiunciau i manekeniu kursus ,nepatiko.Jai autoritetas butinas.

turiu paauglį, su debesiu problemų, kurias sprendžiam visokiais būdais. Galiu tik palinkėti kantrybės ir pasakyti iš patirties - niekas jums nepadės. Tiesiog tai yra Jūsų problema, taip kaip manoji - mano, ir sprendimą turėsit rasti Jūs. Tik va niekas nežinom ar jis bus teisingas, kartais žiaurios (aplinkinių nuomone) tėvų reakcijos būna pačios greriausios, o kartais iš vis jų nereikia. Kaip sakiau anksčiau, kiekvienas turim nešti savo kryželį ir gaunam jį pagal savo jėgas. Man irgi atrodo, jog kartais nėr jėgų, bet vis dar esu, vis dar jį myliu ir rūpinuosi, vis dar tikiu stebuklu

Profesines priima po 10 kl.O 14m. niekas nenori priimti dirbti.As jau klausinejau,nors 1 men.,kad pajaustu valdiska darba.

dar noriu pasakyti visoms, kurios rašo, kad vaikų problemas paauglystėj sukelia dėmesio trūkumas, tai man atrodo (paryškinau, nes tai grynai mano asmeninė nuomonė), kad problemos kykla būtent dėl per didelio lepinimo ir globos. mano atveju sūnus pirmagimis, lepintas visų ir visada, turėjęs sveikatos problemų dėl kurių taip pat gaudavo nuolaidų visokių. Todėl netikiu jokiais dėmesio trūkumais

gaila, kad mociutes negali pagelbeti. jusu dukrai reikia draugu, bet ji tiesiog nemoka atsispirti. kartais draugai ir isveda is kelio, jei be valios.
Ko daugiau ji laiko praleis be blogu draugu, tuom geriau. O gal laikui begant ir kitu atsiras, geresniu. saunuole, kad rupiniesi, o nepalieki bedoj.