Ar įsivaikina tik tie kas negali turėti vaikų?

Man buvo lygiai tas pats. Aš taip norėjau vaiko, kad stogas važiavo. Ir man buvo visiškai nesvarbu ar tai bus įvaikintas, ar biologinis vaikas (biologinių vaikų turėti galiu). Man ne spyrių pilvelyje reikėjo, o vaiko. Net šiurpas nukrato pagalvojus, kad jei ne įvaikinimas - nebūčiau savo saulytės ir sutikusi. Geresnio vaiko pati nebūčiau pagimdžiusi .

Ar judvi turejote vilciu susilaukti bio vaika arbuvo visiskai aisku kad nebus ir viskas.

O įvaikinimas be abejo, kad negydo ligų tiesiogine prasme. Tačiau (tai irgi skaičiau, ne mano mintys) negalėjimas pastoti ir su tuo susijęs stresas gali inicijuoti organizmo pokyčius, kurie pradeda blokuoti pastojimą, nors pradinė problema tarsi gydoma, tarsi kažkas gerėja, bet vaiko kaip nėr, taip nėr.
Papildyta:


Medicinoje retai kada būna 100 proc. bus arba nebus. Mūsų atvejis buvo "greičiau ne" negu "greičiau taip". Nusprendėme nelaukti kol tai paaiškės.

as jau nebenorejau buti dar karta nescia. Bet antro vaiko labai norejau. Kaip pati sakai, ir stogas vaaziavo, bet su protu

O aš labai tikiu. Kiek kitose srityse tekdavo susidurti su gydytojais, supratau - jie tikrai ne visaziniai ir is 3-ju geru gydytoju gali isgirsti 3 kardinaliai skirtingas nuomones, ir is to paties gydytojo po 5 metu teko isgirsti priesinga nuomone. Todel stengiuosi pati spresti kaip gydytis, kartais ir nepaisydama nurodymu, net ir su kategorisku "kitaip nera sansu pasveikti". Ir pasveikstu. Taigi, medicina ne visagale ir toli grazu ne visazine. Ir apskritai, kaip sako - visos ligos yra is nervu, tik kai kurios is meiles Todel ir labai tikiu, kad jeigu susitaikius su ta problema ir po to isivaikinus (globojant) pereinama nuo savigrauzos (ir galvojimo, kad esi nepilnavertis) i meile mazam vaikui ir dziaugsma jo pasiekimais, pamirstama problema - kai kuriais atvejais tikimybe pastoti dideja.
As tik zinau seima, kuri bande virs metu ir jau galvojo.. ok, po situ atostogu eisim tirtis (moteris labai del to pergyveno), o atostogu metu.. vynas.. poilsis.. ir grizo trise. Zinoma, cia visai neaisku ar buvo tik psichologine itampa ar buvo ir fiziologiniu problemu, bet problemos pamirsimas prisidejo prie pastojimo.
As nezinau ar galiu tureti vaiku (nebandziau pastoti) apsisprendziau įsivaikinti del kitu priezasciu, o dabar galvoju, kad visai patogu butu.. seimos planavimui nereikia jokiu apsaugos priemoniu.. Zinoma tai, kuri bando ir eina kryziaus kelius pro gydytojus - ne argumentas ir ne paguoda. Bet vis tiek man atrodo kitos, daug rimtesnes ligos atveju "kodel as? kodel man?" skamba kur kas rimciau (vezys, invalidumas ir t.t., taip pat artimuju ligos). Juk gi sitas negalejimas yra ne mirtinas..

vat butent, as kai prisimenu kaip laukiau atsakymo del vezio ir kaip as isproto krausciausi (aciu dievui viskas buvo gerai) tai man tas negalejimas tureti vaiku nuplauke i antra plana, palyginus su tais potyriais kai laukiau atsakymo. Juk nieko negali buti geriau nei buti sveikam ir gyvam, visa kita tai smulkmenos. Kai man kas nors lepteli kad gal butu rizikavusi as palkausiu visada ar kada realiai bijojai del savo gyvybes.

Nesitikiu, kad supras tos, kurios to neišgyveno. Žinoma tai ne mirtina, bent jau fiziškai, bet dvasiškai jautiesi tarsi mirusi. Ir kartais mąstau, jog ta fizinė mirtis nebūtų baisiau nei šitoks gyvenimas.

Bet juk dauguma besirenkančių šiose temose ir yra tai išgyvenusių.

Na jei tokios mintys aplanko...manau reikia sau bandyt padeti, gal net ir su specialistais ...
Man ta "dvasine mirtis" tesesi na gal 2 savaites ... o po to.. po to gi reikia gyventi ir dziaugtis, kad gali priimti vaikiuka i savo seima - kuris tau duos gal net daugaiu negu tu jam... galesi dziaugtis jo pasiekimais, galesi kartu su juo pereiti ir sunkiuosius etapus - bet tai gi ir yra gyvenimo dziaugsmas, bent jau mes taip ji surpantame.
Tikrai nekritikuoju zmoniu, kurie nusprendzia gyvenima praleisti dviese - pilnai tikiu, kad jie irgi sugeba buti laimingi .. cai tikrai kiekvienam savo ...

Tada ne taip supratau, nes pastebėjau jog dauguma turi savo vaikų. Ir perskaičius temą susidarė vaizdas jog dauguma iš psichologinių knygų apie tai sprendžia, o ne iš asmeninės patirties.
Papildyta:

Va dažniausiai toms bevaikėms poroms nurodoma išeitis - įsivaikinti, bet juk taip norisi savo. Be to ne kiekvienai porai ir įmanoma įsivaikinti, kiek įsivaizduoju turi atitikti reikalavimus - finansinius, materialinius, be to ir psichologiškai auginti svetimą vaiką manau gali ne kiekvienas.

Tokie siūlymai įsivaikinti man visada atrodė keisti is nesuprantami (mums asmeniškai niekas nesiūlė, kalbu apskritai). Suprantu padrąsinimą įsivaikinti - kai šeima jau širdyje nori, svarsto, bet per mažai žino ar per daug bijo įvairių dalykų. Tačiau siūlyti kaip išeitį

Tai skambėtų panašiai, kaip siūlymas visiems vienišiems eiti į pažinčių tarnybas ir ten ieškoti antrosios pusės. Kažkas ten ras savo ateitį, o kažkam tai visiškai absurdiška ir nenatūrali idėja.

Man įvaikinimas - nuostabus pasaulis į kurį niekada nebūčiau atkeliavusi, jei būčiau galėjusi turėti vaikų. Tačiau šiame pasaulyje radau tiek džiaugsmo ir stebuklų, kad (jau kartojuosi) džiaugiuosi, kad tada negalėjome turėti vaikų ir gyvenimas mus atvedė būtent čia.

Ir pagalvojau, kad dalinai už tai turėčiau būti dėkinga savo tėvams , kurie nors niekada gyvenime nėra kalbėję apie įvaikinimą (būtų buvusi keista tema mūsų šeimoje anais laikais), tačiau suformavo tokį požiūrį į gyvenimą, kad man buvo labai lengva apsispręsti įvaikinti.

sakyciau kad puse turi bio kita puse neturi.