QUOTE(pupik @ 2012 01 03, 12:25)
Na, matau, nieks neatsiliepia, tai pradėsiu pati

:
Štai vienas iš dalykų, kurie siejasi su badavimu - beje, išvadas reiktų pasirinti patiems:
Nustatyta, kad kiekviena ląstelė per savo gyvenimą dalinasi tik 64 kartus (tai susiję su DNR grandinės trumpėjimu po ląstelės pasidalijimo - čia iš viso labai įdomi teorija apie galimą raktą į ilgaamžiškumą...). Dalintis pradeda, kai ląstelė pilna maistinių medžiagų, tad, tam tikra prsme, kol jai trūksta medžiagų, ląstelė nesidalina. Tad tarsi badavimas ilgina gyvenimo trukmę (bet ne kokybę?)
Beje, yra krūva paprastų teiginių (gal net faktų?), kurie nusako badavimo žalą. Yra pasaulyje kone 7 milijardai žmonių - ir visi jie skirtingi! Kad ir į kokias grupes juos grupuotume. Kaip gali tikti Džonui tai, kas tinka Sarai?
Kodėl pasirenkate tai, ką pasirenkate? Kokie teiginiai, ar dalykai Jus įtikino?
Nelabai domėjausi naujovėmis ar tyrimais šioje srityje, galiu tik pasvo patirtim pasidalinti

Gal net ir rašiau apie tai, nebepamenu
Teigiamas dalykas, kad pastebėjau atjaunėjimo požymių po badavimų, puikūs kraujo analizės duomenys ir kiti atlikti tyrimai (kuriuos teko daryt).
Neigiamas didžiausias man (bet nebūtinai kitiems) psichologinis išsiderinimas, kurį ir dabar pastebiu jei ilgesnį laiką nepavalgau. Pasidarau pernelyg jautri, neadekvačiai reaguoju į aplinkybes pati to beveik nesuvokdama, sunkiau susikaupiu protiniam darbui badavimo metu. Psichologiškai sudėtinga protingai grįžti prie maitinimosi režimo, nes kelios dienos po badavimo (ilgesnio) atsiranda didelis apetitas, kurį reikia labai valdyti, kas vėlgi kelia įtampą.
Dėl šių neigiamų potyrių atsisakiau kuriam laikui badavimo, nors vis su nostalgija apie jį pagalvoju - vis dėlto norisi kuo ilgiau išlikti jaunai ir sveikai
Vidinis komfortas man taip pat labai svarbus, o badavimas nori nenori sukelia stresą organizmui, nors tikriausiai naudingą