Tėvo ir patėvio vaidmenys

sveikos
susikloste tokia situacija, kad skiriames su vyru, ir dabar reikia susitarti kaip geriau vaikui. ex nori priziureti rupintis sunumi, taciau kaip cia padarius kad vaikui butu geriau, nes nezinau ar gerai ir koks pasauleziuris susiformuos pas sunu, jei jis augs tai pas teva tai pas mama, man atrodo kad vistiek turi tureti pastovia gyvenamaja vieta, ir kartais pasimatyti su tevu, ir dar toks klausimas koks patevio vaidmuo kaip vaikui pasakyti kodel jis turi du tecius? kaip paaiskinti, kad tas kuris gyvena kartu ir rupinasi, augina, kadir nera tikras tevas, bet vistiek mano nuomone yra tetis..kaip jusu antri vyras elgiasi su jusu vaiku is pirmos santuokos? ka sakote vaikui kdel gyvenate ne su teciu?kaip vaikas kreipiasi i jusu antra vyra? pas mane dabar tokia situacija, kad dar vyksta oficialios skirybos, dabar gyvenu su kitu vyru, sunui 2 metukai, nelabai zinau kaip cia geriau padarius, kaip geriau kad vaikas drauga vadintu...
tokia eaiski situacija, ir tiek daug klausimu, gal kad jau praejusios tokias situacijas, patars kaip cia geriau padarius...

galiu tik parasyti savo nuomone- spresit juk vis tiek pati...

mano dukra turi du tevus- ir tikrai del to nepergyvena... ji pergyvena kai kas nors is artimuju (as, mano vyras, jos tevas ir t.t.) ja skaudina, bet pats faktas- ne..

Aisku vaikas turi turet viena gyvenamaja vieta- NAMUS o ne kaip kamuoliukas metamas tai i viena tai kita puse... jei iseina susitarti su ex vyru del tvarkos- tai super! dabar jau nebe tie laikai kai issiskyre tevai- tai kazkas neiprasto, mano dukros klaseje, o pries tai darzelio grupei - puse ar net daugiau vaiku augo neopilnuose seimuose...

Del patevio... niekada nebandziau vaikui ikrest savo nuomone - savo nuomone issakydavau, visa situacija vertinau labai neutraliai, kartu kalbejomes del jausmu... aiskinau, kad visada geriau gyvent su zmonemis kurie myli... tada kai sita istorija prasidejo dukrai buvo 2-ji... dabar 8. Patevi ji pradejo vadinti tevu- saziningai, nors puikiai zino, kad jis nera jos biologinis tevas. Biologini teva namuose vadina vardu (vel gi jos sprendimas), bet bendraudama su juo vadina "tevu" - nes, kaip pati pasake, nenori kad jis isizeistu ir jis pats prase.

Mano vyras MUSU (nes kaip ten bebutu ji yra musu) dukra tiesiog dievina... domisi juos reikalais, pergyvena del jos ir t.t., jos biologinis tevas retkarciais su ja bendrauja... nu nelabai aktyviai- ka jau cioa padarysi... del jo jausmu nenoriu daryt isvadu

Vaikai labai daug ka supranta ir mato- jei jus su nauju draugu laimingi, rodot demesi vaikui, seimoje garmonija- tai nereikia pergyveti. vaikas priims tokia situacija... o kai uzduos klausimus - atsakinekyte neutraliai ir butinai tiesa

o nuo keliu metuku jau pradejo dukryte dometis visa sia situacija? kada pradejo klausineti, ar buvo lengva isaiskinti visa situacija, nes kaip isivaizduoju po kokiu metuku ar truputi daugiau turetu prasideti klausinejimai...

tikrai greitai pradejo dometis- bet ir pati nedare is to tragedijos - gal kiek astriau buvo kai jai buvo kokie 4 metukai... tada net iki cudu buvo- o kodel mes visi (as, vyras ir jos tetis) negalim gyventi kartu
ramiai atsakinejau i klausimus, aiskinau, kad tam kad tevui myleti vaika ir vaikui teva nebutina gyventi kartu- kaip pavyzdi pateikdavau kosmonautus bei jureivius, kurie, nors ir retai mato savo vaikus, bet vis tiek labai-labai myli... atsargiai aiskinau, kad as negaliu gyventi su juos tevu, nes deja taip buna, kad suaugusieji susipyksta visam laikui... su ex vyrui visada neutraliai bendravau- be skandalu, kad vaikui nebutu ivaizdzio, kad vyksta karas, o mes su jo priesai (ne tikrai jokiu siltu jausmu jam nejauciau)...
Mano naujas vyras irgi stengesi - ispradziu susidraugaut, igaut pasitikejimo...

manau, kad jei jau dabar gyveni su kitu, vaikas jau ta situacija ivertina pagal save tad reikia tiesiog suzinoti kaip jis situacija ivertino, ir arba palaikyt arba pakoreguot

dekui tau labai, Jullaja, uz pasidelinima savo patirtimi.

O pas mane situacija gana kebli....
Gyvenu su draugu ir savo sunum Airijoj. Sunus matosi su tevu kai tik bunam Lietuvoje (svetur dar neilgai). As matau kaip mano sunui rupi mano draugas, kaip jis nori jo demesio, bet... nevisada jo sulaukia... Draugas pasake labai teisingai - viskam reikia laiko... Jis taip pat turi sunu is pirmos santuokos, ir situacija tokia, kad jis nori ji pasiimti gyventi su mumis, tik kol kas tam nera galimybiu (nenoriu issiplesti, bet gyvenama vieta nustatyta su mama, tik ji jo neaugina).
Kai bandziau atvirai pasikalbeti apie vaikus, jis pasake, kad jauciasi apvogdamas savo sunu , bendraudamas su manuoju...
As jam bandziau aiskint kad jo sunui nuo to kad jis nebendraus su manuoju nera geriau, ir kad veliau mes busim visi kartu, bet....
Dar pagalvoju kai jis atsives savaji sunu, turbut skirsis jo bendravimas su berniukais, ir maniskiui gali del to skaudeti, gali prasideti konkurencija del jo demesio....

Pakomentuokit, gal ka patarsit...

P.S. jei atsakyt tiksliai i tema - tai mano sunus klause kodel mes nebegyvenam su teciu, as jam atsakiau, kad mes per daznai pykdavomes ir nusprendem kartu negyventi. O drauga jis vadina vardu.

Siaip, as manau, kad tavo vaikas nera kaltas del tavo draugo tarakonu...
Niekas nevercia tuos draugus vaikus myleti, bet jau suauges vyras gali siek tiek pasistengti ir susidraugauti su mazu berniuku... Gal tevo vaidmuo ir ne jam, bet elgtis su mylimosios sunumi kaip su svetimu...

gal reiketu poakalbet atvirai- tavo vaikas nusipelno demesio

Na as gal kiek sutirstinau spalvas... Nesielgia kaip su svetimu - apkabina, pabuciuoja, pabendrauja...
Man ramybes neduoda tas jo kaltes jausmas del savo sunaus...

PAnasi situacija pas mane: vaiko biologinis tevas pasirodo viena karta i metus, bent jau iki siol... Draugo sukra gyvena pas mama, bet kas antra savaitgali buna pas mus. MEs gyvename mano bute.

TAi va - pasakysiu Tau - pasistenk buti tolerantiska. NEuzmirsk, kad ne tik tavo dabartinis vyras turi priimti tavo sunu, bet ir tu turesi priimti jo suneli, kai jis atvyks pas jus gyventi. Nebus lenga - negana to, kad ir siaip poros santykius "statyti" yra didelis darba,s bet dar vaikuciai is buvusius santuoku... Susitaikykit is anksto, kad vaikai gali pyktis, pestis - svarbu vienodai bausti, stengtis neissikirti vieno is ju. TAi reikia abiems daryti.
Is patirties: pradzioj man paciai buvo nelengva priimti mergaite, joje maciau draugo ex, mergaites mama. BEt po keliu menesiu viskas atsitojo i savo vietas Vaikai ir graziai draugauja, ir pesasi - vienam 2.5 metai, kitai 5.5 metu. Visko buna. IR musu kantrybe kartais truksta, buna, kad del vaikuciu susipykstam mes patys _ prasideda: "tavo vaikas...mano vaikas...".
Kiekviena mama nori, kad jos vaika labiausiai myletu, kad naujas "tetis" priimtu kaip savo. BEt svarbu nepamirst, kad ir vyrui to reikia, kad priimtum ir jo vaika.
Sekmes ir tvirtybes jums

O kas del to, kaip pasakyti vaikui...MAnau viskas turi vykti palaipsniui ir savaime. Sunui 2.5 metuku, jis mano drauga vadina dede. KArtais, kai jo dukra saukia "teti", tai ir jis megdziodamas saukia "teti". BEt kol kas nelabai suprasdamas, ka tas zodis reiskia. Zinau, kad ateis laikas, kai klaus, kodel pas mane dede, o ne tetis. KAd atis diena, kai dede pavadins teciu. DEde irgi bresta prie to, zino, kad bus tetis ir mano sunui. KArtu stengiames aukleti.
BEt kaip reikes sunui paaiskinti konkreciai - kur tetis...nezinau dar.

Papildyta:


Tikrai taviksi teisingai pasake : "reikia laiko", sakau is patirties. KAip galima mazo berniuko nepamilti??

O del kaltes jausmo... kai ateis gyventi jo sunus tai ir praeis... Juk kai skyresi - zinoj, kad kentes vaikas, kad reikes per viska pereit.

Aciu labai Smilla, visiskai su tavim sutinku. Turbut reikia is tikruju neskubinti laiko ir leisti viskam susidelioti i savo vietas nekeliant bangu.
Man vienas artimas zmogus yra pasakes - du subyrejusius gyvenimus sunku sulipdyti, o cia ju net 4.... Tikrai reikia noro, pastangu ir kantrybes. Svarbiausia kad tai butu abipusiai.