Kodėl diržo naudoti neverta?

Nea.. aš noriu padiskutuoti, apie tai, todėl svarbu, kad tema būtų "gyva".

Nagi, už kokį "bezpredela" vaiką jau reikia lupti?

Negi jus galvojat, kad yra sudaryti kazkokie katalogai, kada reikia vaika musti, o kada ne? Cia kiekvienos seimos tragedija.
As parasysiu uz ka maniskiai yra gave dirzo ir kada jis buvo veiksmingas.
1. Kai trimetis lindo su plauku sgtuku prie elektros rozeciu. Tokia vaza galima uzkelti ant spintos, o ka daryti su rozetem? Juk visa gyvenima nekaisiosi ju apsaugomis, o ir sveciuose pas ka nors taip pat nepulsi kaisioti. Kai n+k kartu buvo paaiskinta, efekta sukele tik geras pliaukstelejimas per rankas.
2. Jau konkreciai dirzas buvo paimtas po ketvirtos vagystes is parduotuves. Po triju vagysciu dar bandziau apeliuoti i sazine, aiskinti, kas, kaip, kodel. Efektyvu buvo tik dirzas. Ilgam.
3. Piktybiskas smelio pylimas broliui i akis. Kai nebuvo sureaguota i pastabas, o broliui plovem akis, pilnas smelio, vyresnysis dirzu gaves irgi kauke salia. Buvo efektyvu-su smeliu zaide saugiai daugiau.

As pati gavusi esu uz:
1. Vaistu rijima. Negavau dirzo iki tol, kol neatgulejau komoj 5 paras. Kai grizau i gyvenima pirmas darbas buvo suieskoti vaistus ir vel ju prisiryti. Ir nors juos kele aukstai bei rakino baro raktu-trimeciui vaikui tai nebuvo kliutis. Po dirzo vaistus pamirsau ilgam.
2. Megeja buvau begti viduriu gatves ir nepraleisti sunkvezimiu su grudais-maivydavausi pries sunkvezimius, bet nesitraukdavau net pypinant. Vienas vairuotojas pagavo mane ir nunese mamai. Ta gerai atlupo mane-noras praejo bezdzionauti pries sunkvezimi.
3. Zinau, kad esu gavusi uz savavaliska ejima prie tvenkinio, net po to, kai skendau ir kaimyne istrauke-ir tas nebuvo taip baisu, kaip mamos dirzas. Va po jo tai jau nejau prie tvenkinio viena.

Daugiau kaip neprisimenu. Mazai mama lupe. Daugiau kalbejo. Bet buvo tokiu atveju, kai tikrai pagelbeti galejo tik dirzas.

Vyras pasakojo, kad jo auklejimo priemone buvo ant sienos pakabinta rykstele, kuri buvo panaudota gal keleta kartu, bet uztekdavo pagrasinti ja. Kaip manote ar tai veiksminga?

reikėtų paklausti kitaip -- kas bus veiksminga ten, kur tos rykštelės ant sienos nebus, ar nebus kas ja pagrasina.

Rykštė, diržas, "tik" grąsinimas ... vaikas elgiasi šiam momentui gerai nes BIJO bausmės.

Man vaikas - ne dresuojamas gyvūnėlis. Vaikas - asmenybė, žmogus. Labiausiai norėčiau, kad jau dabar o ir užaugę mano vaikai vadovautųsi paprasta tiesa:
gera būti geru, geras žmogus - laimingas žmogus.

todėl visad dukrų klausiu:
"kaip tau pačiai patinka tavo poelgis"?
"kaip tu jauties"?
"ar tau gera, kai sesė verkia"?
"kaip manai ji jaučiasi"?
"jei turėtum dukrą ir ji taip pasielgtų, ką darytum"?
"kaip galėtum atlyginti skriaudą" (materialinę žalą visad atlygina iš savo santaupų - kišenpinigių (kiek metų tiek litų savaitei), jei visai neturi pinigų - sumokam mes, tėvai, o paskui grąžina)
"kaip galetume visi pasistengti, kad tokie dalykai nesikartotų"?

mano panos jau didelės, kaip matot, su mažesniais vaikais kiti "fintai" veikia

liute, o kokius klausimus uzduodi sau, kai bandai padeti dukroms rasti iseiti is konfliktines situacijos?

sutinku, kad perspektyvos sukurimas (klausimai, kaip del tavo poelgio jauciasi sese? ka darytum, jei butum mama? ir pan.) - puikus budas paskatinti mastyti apie veiksmu pasekmes kitiems zmones, perkelti demesi nuo saves paties prie kitu zmoniu. idealiu atveju, zmogu nuo netinkamo poelgio sulaikys ne bausmes ar pasekmiu sau baime, o suvokimas, kodel tas poelgis netinkamas...

bausmemis, tuo labiau fizinemis bausmemis to pasiekti neimanoma, nes bausme skatina nubaustaji mastyti apie savo kancia, savo pazeminima ir ieskoti budu isvengti bausmes. tai tikrai nedaro zmogaus moraliu, etisku, gebanciu galvoti apie kitus.

Čia reiktų knygą rašyt.. .
Mano dukros labai skirtingos, trys atskiri pasauliai, kur pasauliai - atskiros visatos.
Todėl, jei trumpai, visad stengiuosi pajusti/suprasti, klaust savęs, kaip konkrečioje šitoje situacijoje jautėsi būtent ši mano dukra. Pabūt "jos batuose". Visad kalbamės prie keturių akių, be liudininkų. Čia kalbu apie rimtus dalykus, pvz. kartą mano dukros buvo paliktos sodyboje prie miško su mūsų draugais, viena iš jų, susipykus su kitais vaikais ir pardrožė namo niekam nieko nepasakius. ~tris km, pakele, žiemą, tamsoj.

Paprastiem gyvenimo atvejam esam sutarę taisykles, kurios lengvina gyvenima visiem. Pvz. pirma pamokos, tada groti, tada laukas (jei oras leidžia), tik tada TV. Taip gyvenam nuo tada,kai vyriausioji pradėjo eit į mokyklą. Arba: šeštadienį/penktadienį visi penki tvarkom butą - užtrunkam ~30 min. Patikėkit, net septynerių metų mažė nelapnoja su batais per koridorių,kuri ką tik pati išplovė.



pritariu, bet...
(galima vieną mažą bet? ) Ragnez, kaip jūs manot,ar tai bausmė? Mano vyresniosos dukros rugsėjo mėnesį gavo po gerą mobilų (tiesiog buvo galimybė įmonėje). Vidurinėlė po dviejų mėnesių .. pametė savąjį. Kadangi mobilusis joms yra būtinybė, gavo seną sesės, nusitrynusiom raidėm, su nelaikančia baterija, be "navarotų". Sutarėm, jog jei saugos šitą, per kitą gimtadienį, (beveik už metų) gaus geresnį.

Mano galva tai yra ne bausmė, o leidimas vaikui pajusti savo poelgių pasekmes. Sutinkat?
Toliau, su penkiamečiu ir keturmečiu susitariame, jog kiekvieną kartą, kai jie susimuš turės pasėdėti koridoriuje ant kėdės, vienas penkias, o kitas keturias minutes.
Kai tai įvyksta ir abu sėdi koridoriuje ant kėdžių, tai bausmė ar tiesiog leidimas vaikui pajusti savo poelgio pasekmes - bendro susitarimo laikymasis?

manau, tai pasekmes. mobilu ji vis tik turi ir ji naudoja, bet visi puikiai supranta, kad nauju daiktu seima kiekviena karta pirkinet negali.


mano akimis, labiau bausme. vertinimas priklauso nuo to, kaip ivyko "susitarimas", kiek vaikai dalyvavo toki susitarima nustatant, kaip tas susitarimas igyvendinamas.

musu seimoje "time-out'as" kaip elgesio koregavimo priemone neprigijo, bet vaikai kartais savanoriskai iseina i kita kambari "atausti".

manau, kai kuriose situacijose leidimas "pajusti pasekmes" gali buti tikra bausme, iskaudinanti vaika - ypac, jei jis suvokia, kad suaugusieji galejo jam padeti, bet del kazkokiu priezasciu nusprende to nedaryti.

Įdomu kokie , nesišaipau, tiesiog įdomu

sutinku, todėl visad sakau NĖRA dviejų vienodų vaikų, negali būti tikslaus knyginio/internetinio recepto, kaip elgtis.

viena, jei susitarta buvo tikrai dalyvaujant vaikam ir sąmoningai pritariant, kita, jei mama "nuleido iš dangaus taisykles".

viena, jei vaikas į time-out vietą nueina pats (parodo supratimą, kas vyksta - bendradarbiavimą) ar yra tvirtai, bet švelniai nuvedamas, kita - jei nutempiamas jėga.

Ir vis gi - būdas yra , pagalvojau ir sutradau vieną bendrą vardiklį viskam: bet kuriam amžiui, bet kuriai lyčiai, bet kuriam vaikui ir betkuriai mamai.
Tai - PAGARBA. Taip, tėvai turi gerbti savo vaiką, kai jį auklėja.

man bausme yra nesuderinama su pagarba.

o susitarimo nemaloniosios pusės laikymasis? ar tai suderinama su pagarba?

pvz, vakaro filmas, "zebriukas dryžius", (kurį rodys po dvidešimt minučių ) tada, kai pasiklotos lovos ir nusiprausta? Žinau, jog mažoji nespės, nematys pradžios ir bus baisiai nepatenkinta. Priminsiu tik vieną kartą, jog laikas ruoštis. Dabar .