Kodėl diržo naudoti neverta?

Manau,kad su tokio amžiaus vaiku tikrai yra būdų susikalbėti,tik reikia tam skirt laiko.Žinoma lengviausia prilupai diržu ir bėgi plaut indų ar dar kokia svarbia veikla užsiimt.Tačiau reik nepamiršt,kad svarbiausia veikla yra vaiko auklėjimas ir jis pirmoja vietoja.Kokias bausmes skirt tai čia jau kiekvieni tėvai turėtų pagal savo vaiką spret ar namų rėžimą skirt ar kokio dviračio neduot ar telefoną atimt ar dar kažką apribot,o gal 2 atsisėst ir ikyriai kalbėt apie pagarbą tėvams ir t.t.Kartais vaiko neklausymas rodo ženkla,kad jis nori daugiau dėmesio arba kažkada paliktas auklėjimo spragas.Dar norėčiau paklaust ar suaugusieji visada bnūna tokie nuolankūs ir paklusnūs vieni kitiems?deja ne,tad ir vaikai kartais priešinasi kontolei,bet reikia nubrėžti ribas,kokios jų teisės ir kokios pareigybės.

Derybos labai slidus dalykas kas per daug tas nesveika...nes vaikai pradeda manipuliuoti ir gaudyti kiekviena galima situacija, net ir neadekvacia tam momentui. maniskis labai gerai ivaldes derybu mena, bet jau persistengia kartais. PVZ. saukia ir sako man : noriu gerti, nueinu negalvodama, pasiimu jo puodeli, ipilu jam gerti, kvieciu, kad pasiimtu, o jis man rezia, kad tu ji nusinesei pirma, tu turi ir atnest ir daug panasiu situaciju.
Tiesiog reikia, kad derybos vyktu abipusiai naudingai ir nenumuilint jokiu "neteisingu" salygu (pvz mano situacijoj, nenunest jam to puodelio)

derybos ir vaiku igeidziu (ne)vykdymas - du skirtingi dalykai.

jusu atveju vaiko "komandavimas" nestebina - juk mama jau ivykde viena komanda, kodel negali ivykdyti ir antros? vaikas elgiasi visiskai nuosekliai. nenuosekli cia esate jus: pasokate ir begate ipilti gerti penktus metus einanciam vaikui, o paskui, lyg is sapno pazadinta - "ups, jis mane siuntineja, as juk jam ne tarnaite!" jei jau nesunku ipilti gerti, tai gal nesunku ir puodeli paduoti?

kita vertus, ar apskritai reikia kur nors begti? ar negali vaikas pats pasiimti puodelio ir isipilti? gal uztektu i vaiko sauksma "noriu gerti!" atsakyti suktelejimu "sultys virtuveje!" kaip manot? ar galvojat, kad jusu sunus nesugebes be jusu pagalbos atsigerti?

Nu juokingi man kartais tėveliai Nu nemuškit tų savo vaikelių,auklėkit be diržiuko-žodžiais,bet neperlenkit lazdos.Vaikas visada turi jausti ribą tarp savęs ir tėvų.Tėvai yra aukščiau,nes jie yra už jį atsakingi,ji auklėja ir t.t.,kaip galima nusileis iki vaiko lygio ir tikėtis iš jo pagarbos.Kai vaikas tėvus gerbia tada ir glauso,o jai elgsies su vaiku kaip su draugu tai ir jis atitinkamai elgsis- kada norės tada ir klausys.

Ka cia reiskia ta fraze Jusu siam kontekste?

Nenoriu as cia Jums teisintis, parasiau savo nuomone apie derybas ir maza pavyzduka, o Jus cia visa zinancios pradedat komentuot kiekviena zodi man atrodo nei pas tamsta, nei pas kitas mamas nebuna idelaus auklejimo, visisko nuoseklumo... vistik manau, kad cia mano vaikas butent derasi, nes ivardina kas ir del ko...o igeidziai pas vaika reiskiasi turputi kitokiu principu. as nepanikuoju, kad O Dieve, mane vaikas varineja tiesiog priimu tai naturaliai, ir tikrai nesibaiminu, kad vaikas mane sokdina...kaip sakiau, pastebejau, kad yra perzengtos tam tikros ribos, tai vadinasi reikia derybu principus koreguoti

ribos neperzengtos - nes ju nebuvo... vaikas elgesi naturaliai ir nuosekliai: jo pirma reikalavima ivykdete "nesideredama", todel jis tikisi, kad ir antra ivykdysit taip pat, o jus staiga "uzstabdot"... riba reikejo brezti PRIES kur nors einant: pvz. "sultys virtuveje" (vaikas nueina ir pats isipila) arba "eime, ipilsiu" (is karto kvieciat vaika eiti su jumis) ir pan., o ne keisti zaidimo salygas vidury zaidimo.

Labai kategoriskai destote net nedalyvaudama "zaidime"

Ka parasete yra totali nesamone musu atveju reikejo matyt dar ir visa priesistore isdestyt, kad nekiltu Jums tokiu isvedziojimu kadangi mano vaikas dar labai nemazai pabendrauja ir su mociute, pas kuria jokiu ribu nera, tai parejes ir namuose ta pati bando daryti, o kadangi esu dazniausiai nuosekli, o jis pasimirsta greiciausiai, kad jau yra namuose, o ne pas mociute, tai ir bando taikyti tuos pacius principus. Vaikas pakankamai protingas suprasti,kaip ir Jus, kad einant pro sali man ir paprasius paimti puodeli ir ipilti sulciu yra vienas dalykas - paslaugumas prie to pacio mano ejimo virtuven (joks nenuolaidziavimas), o visai kitas dalykas, kad as jam nesu atgal i kambari puodeli su sultim...o kad atsikirtineja, tai yra savotiskas jo zaidimas, tikrinant ir paciam suvokiant DERYBU RIBAS, t.y. iki kiek su mama galima deretis

Tai va... pasisakiau, kad su derybom reikia neperlenkti lazdos, o kad jos butu abipusiai naudingos, o dabat turiu atsakineti Jums offtopinant

labai idomu ir opi tema..paskaiciau sios tepos kelis postus, citatas ir supratau, kad ir pati noriu pasisakyti.

as is tu nelaimingu vaiku, kuriuos muse, auklejo dirzu ar kaip ten sakoma..nesvarbu. ir dirzu mosikuodavo musu seimoje mama, didziausiam liudesiui...nes iki siog as jauciu to dirzo rimbus ne fizine prasme o psichologine. (su mama santykiai tokie, jog noriu bendrauti, bet nezinau kaip) dabar pati turiu vaiku ir vis dazniau susiduriu su sia opia tema. as nemoku kritinese situacijose elgtis kitaip, man pirmiausia i galva sauna mintis "uzvosiu tuoj" ir kovoju su tais savo vidiniais demonais ka ir kaip cia padaryti kad neuzvosciau. mano vyras nebuvo musamas, na, gal koki karta, jis pat ne nepamena, gal ir gavo i kaili.. ir jam, matau, tokiu problemu neiskyla, nes jis pats yra patyres ir ismokes kitokio elgesio ir saves valdymo neiprastose situacijose.

reziume: tevai, del dievo meiles, nemuskit vaiku, nes is viso to vienos bedos. jusu vaikai ir vaiku vaikai tures kovoti su to pasekmemis.

Tema tikrai naudinga, ir man buvo labai įdomu viską perskaityti.
Mano žmogiukas dar visai mažiukas, bet auklėjimu ir apskritai vaikų psichologija domiuosi jau pakankamai seniai, dar net nesilaukdama užklysdavau į šį skyrelį. Pati esu gan problematiška asmenybė, tenka pripažinti, kad su nervais situacija nekokia... Visada buvau labai jautri ir nervinga, lengvai supykstanti ir pan., todėl labai nerimauju, kaip reiks būti pavyzdžiu savo vaikams. Esu absoliučiai prieš fizines bausmes, BET labai bijau, kad kažkada gali nepavykti susivaldyti. Man labai sunku valdyti savo pyktį, ir tai mane varo iš proto galvojant apie vaiko auklėjimą. Absoliučiai pritariu visiems ragnez pasisakymams, bet bijau, kad realybėje bus labai labai sunku vadovautis tokiomis nuostatomis. Todėl kaip tik įmanydama bandau save ruošti ateičiai...
Neseniai paklausiau savo vyro, kaip jis elgtųsi vaikui sukėlus isteriją parduotuvėje. Jis man atsakė, kad išeitų su vaiku laukan ir tada sektų rimtas pokalbis, o jei tai nepadėtų- gautų per užpakalį. Tąkart jam tik pareiškiau, kad mano šeimoje jokių mušimųsi nebus. Bet manau, kad reikėtų daugiau su juo apie tai pakalbėti, kažkaip jam išaiškinti.... Manau, geriausia būtų, jei jis paskaitytų lietratūros ta tema, pasidomėtų kitų žmonių patirtimi, o tada galėtume viską aptarti kartu, diskutuoti. Bet jis skaityti atsisako, tad teks man pačiai jį kažkaip "apšviest" Kolkas susimąstyti priverčiau ta fraze kaip mes vienas kito nemušam, jei kas nepatinka, tai kodėl turėtume mušti fiziškai už mus silpnesnį, savo mylimą vaiką?

Pabaigai tokia situacija iš realaus gyvenimo:
MB ir jo tėvai bei brolis dirba kartu savo picerijoje. Brolio žmona su vaikais ten irgi būna kasdien ir gan ilgai, o kartais palieka kurį nors arba ir abu vaikus pabūti. Mažesnysis (4 m.) yra labai judrus vaikas, motina ant jo pastoviai rėkia- nedaryk to, neliesk ano, ir t.t. O MB žiauriai nervuojasi, kad jis nuolat malasi virtuvėje ir lenda prie visko, painiojasi jam po kojom. Nervuojasi ne šiaip, o dėl jo saugumo, baisu net pagalvot kiek ten visko gali nutikti- ir verdantis aliejus, ir visokie rakandai, ir karštos krosnys, ir t.t. ir pan., o MB tikrai neturi kada su juo ten užsiimti, visgi dirba...; Berniuką ypač traukia tešlos maišymo mašina- didžiulė, galinga, su dideliu geležiniu sraigtu; jis ten nuolat bando kišt rankas, jam labai smagu. MB vis aiškina, kad susižeis ir t.t, bet jis tik juokiasi. Visi kiti nekreipia dėmesio Tai jis man grįžęs namo vis sako, kad oi kaip jam reiktų diržą paimt, kad pagaliau suprastų, nes kitaip nešeina. Tai ką aš jam tokiu atveju galėčiau patart? Ką daryti, kad vaikas suvoktų povojų? Aišku, MB tikrai jo nemuš, bet.... Sunku likti pasyviam.

nemanau, kad diržas galėtų padėti suvokti tešlos minkymo sraigto pavojų. reiktų jam leisti prisiliesti prie ne per daug įkaitusios krosnies, leisti užlašėti vienam lašui karšto aliejaus ar leisti "pabendrauti" su kokiu mažesniu plaktuvu...