Tevas atsipraso
V.Livingstonas Lorndas
Paklausyk, sunau: sakau tau visa tai, kai tu miegi, pasidejes savo maza plastakele po skruostu, o sviesios garbaneles prilipusios prie dregnos kaktytes. As prasmukau I tavo kambari vienas. Pries minute as bibliotekoje skaiciau laikrascius ir mane uzpludo atgailos banga. As atejau pas tave vedinas kaltes jausmo.
Stai ka as galvoju, sunau: as pykau ant taves. Kai rengeisi eiti i mokykla, isbariau tave, kad veida tik perbraukei ranksluosciu, kad nenusivalei batu. Piktai uzrikau, kai kazka numetei ant grindu.
Per pusrycius irgi prasikaltau. Isliejai gerima, per greitai kisai maista, laikei alkunes ant stalo, per storai tepei sviesta ant duonos. Kai nuejai zaisti, o as skubejau i traukini, tu pasisukai, pamojavai man ir suktelejai Viso gero, tete, o as susiraukiau ir atsakiau Nesikuprink.
Vakare vel viskas prasidejo is naujo. Perejes kelia, pamaciau, kad tu zaidi rutuliukais, klupedamas ant keliu. Kojines buvo prakiurusios. As pazeminau tave draugu akivaizdoje parsivezdamas namo. Kojines brangiai kainuoja, ir jei pats jas pirktum, butum rupestingesnis. Ir tai pasake tevas.
Ar prisimeni, kai as veliau skaiciau bibliotekoje, o tu iejei nedrasiai ir pasiziurejai su nuoskauda? Kai zvilgtelejau pro laikrascio virsu, nepatenkintas, kad man trugdai, tu stabtelejai prie duru. As sumurmejau: Ko tu nori
Nieko nepasakes tu stryktelejai prie manes, apkabinai kakla ir pabuciavai. Tavo mazos rankutes apkabino mane su tokia meile, zydincia tavo sirdeleje, kuri nevysta net nepriziurima. Paskui pasisokinedamas uzlimai laiptais aukstyn.
O siek tiek veliau laikrastis isslydo man is ranku, ir mane apeme didziausia kankinanti baime. Ka iprotis padare su manimi? Iprotis kaltinti ir priekaistauti vien todel, kad tu berniukas. Ne todel, kad as taves nemyliu, o todel, kad per daug noriu is vaiko. As juk viska matuoju savo amziaus matu.
Tavo charakteryje tiek daug gerio ir nuosirdumo.Tavo maza sirdele tokia erdvi, kaip saulelydis virs placiu kalvu. Tai matyti ir is to verzlumo, su kuriuo tu pribegai prie manes ir pabuciavai pries eidamas miegoti. Visa kita siandien nesvarbu, sunau. As atejau prie tavo lovos ir atsiklaupiau. Man geda.
Tai menka atgaila. Zinau, kad nesuprastum viso to, jei pasakyciau, kai nemiegosi. Bet rytoj as busiu tikras tete. Draugausiu su tavim, kentesiu, kai tu kentesi, juoksiuosi, kai tu juoksiesi. As prikasiu liezuvi, jei kils noras pasakyti nepakancius zodzius. As kartosiu kaip rituala : Jis viso labo tik berniukas, mazas berniukas.
Deja, laikiau tave bemaz suaugusiu. Bet dabar, matydamas pavargusi, susirietusi i kamuokiuka savo loveleje, suprantu, kad tu dar kudikis. Dar vakar motina nesiojo tave ant ranku, o tavo galvele ilsejosi ant jos peties. As per daug, per daug is taves norejau.