Klaipėdos GN 7dalis

Nu velnias zino kaip ji ten prasideda... Hormonai As tai zliumbiau savaite kokia... po to savaite nevalgiau nieko... Atrode kad vaiko nenoriu, jis manes ) Labai keistas jausmas... Bijociau antra gimdyt kad vel neprasidetu... Per ja vos vaiko nepalikau... Labai sunku buvo...

kadangi niestumas nebuvo komplikuotas, tai pagrinde buvo tik akusere, jai dave 200lt, daktarei 100lt, kaklelis atsidare gana greitai, atvaziavau jau 8cm buvo, bet galvyte nesistate, tai daktare net vedeja atsitempe kad apziuretu ir pasitare nusprende siek tiek skatinanciu palasinti. po to akusere nukreipe pas akusere is pogimdyvinio skyriaus, kuri jau ten pagrindine, tai jai irgi 100lt dave, visi uz tai buvo labai malonus , nezinau ar tiek reikia, bet mano vyrui matyt jaudulys padare savo .

sorry, bet kazkaip neisivaizduoju kad galima jausti tokius jausmus - juk visi buna is laimes ir dziaugsmo pablude, ne.....

Nors as sekmingai isvengiau pogimdyvines depresijos, bet tikiu, kad kartais taip buna. Visos mes esam skirtingos, todel nebutinai tokie pat jausmai aplanko visas mus po tokio isskirtinio gyvenime ivykio kaip gimdymas.

Butent, kad visos esame skirtingos, tai skirtingai ir sureaguoja organizmas.
Jeigu taip sunku buvo, tai manau be specialistu pagalbos neapsieinama, nes jie padeda suvokti tai kas nutiko ir susigaudyti savo jausmuose Bet pas mus LT manau dar bijoma kreiptis i psichologus, psichiatrus ir pan.
Tokiu atveju turetu ir seima, artimieji padeti vyras, mamos (mociutes ). Manau yra dauk faktoriu, kurie gali itakoti pogdepresija (amzius, aplinka, vidines nuostatos ir pan.).

Pirma pagimdyk, o paskui diskutuok šia tema. Sorry, kad taip grubiai. Tačiau po gimdymo nuotaika keičiasi (nebūtinai tai depresija) nuo begalinės meilės kūdikiui iki neapykantos sau, nes atrodo "žadėjau dėl vaiko viską padaryti, o dabar.." Tie visi "dabar" ima vaidentis, kai nepavyksta maitinti kūdikio (nepavyksta to daryti iškart arba apskritai nepavyksta. šioje vietoje taip pat norėčiau, kad nebūtų postringavimų, kad "aš tikrai sugebėsiu ir maitinsiu", nes niekas nežino kaip bus (linkius, kad viskas būtų OK ), aš su tokia savo nuostata savo abu vaikus šiek tiek maitinau deja tik po 2 savaites, nes teorija prasilenkia su realybe), kai jis verkia, o nesupranti nuo ko, jei ir supranti, bet nežinai kaip padėt, kai po gimdymo vaikeliui yra kažkokių bėdelių, nors ir nedidelių, tačiau imi kaltinti save, kad gal nėštumo metu arba gimdydama elgeisi ne taip, gal tam tikru metu vienos akimirkos pritrūko, kitos buvo perdaug. Atsiranda baimė pasilikt vienai su kūdikiu, nes atrodo "ką aš darysiu jei jis ims verkti, užsprings ir t.t.". Tai tikrai nėra šizofrenija, tai tiesiog staigus hormonų svyravimas, kuris veikia nervų sistemą taip, kad tampame jautresnės. Nesakau, kad taip būna visoms, tačiau žinau daug tokių mamų, tiesiog ne visos tai gali pripažinti, bijodamos tokių žodžių "sorry, bet kazkaip neisivaizduoju kad galima jausti tokius jausmus - juk visi buna is laimes ir dziaugsmo pablude, ne....."

pritariu.....
aš tą nuotaikų svyravimą aptūrėjau , tai dar ir vaikas gimė ne vasarą o lapkričio mėn, kai iš kart negali laukan eit, kai 2sav namie ir tik po kelias min laukan, tos namų sienos, tas vaiko verkimas....ir jauties pati blogiausia, nieko nesugebanti......
va daba antro laukiuos....manau tas neišvengiama, tiesiog patyrus tai pirmą kartą, bandysiu kad antras kartas būtų nors biški lengvesnis

As kategorisku pasisakymu apskritai dabar privengiu, nes pries gimdyma buvau visiems kam tik galejau prisigyrusi, kad vaikeli krutimi maitinsiu minimum iki 6 men, o realybe buvo kiek kitokia - pienas baigesi, kai Motiejukui dar ne menesio nebuvo...Taip kad nevertetu sakyti op nepersokus griovio

Man atras kartas buvo lengvesnis Linku to paties Jums
Papildyta:

Ar taip sako



Vat vat.Nesakyk op

Sveikos mamytės!
Pritariu nereikėtų jokių išankstinių nuostatų! Nei prieš- ar pogimdivynei depresijai, nei maitinimui krutimi, nei žmonių malonumui/grubumui, nei kyšių efektyvumui...
Dar šiais metais mūsų tautietė buvusi garsi dviratininkė Zita Urbonaitė po ilgai lauktos dukrelės gimimo kovo mėn. palindo po traukiniu Italijoje gegužės pabaigoj.
Mano draugė gimdė š.m. pradžioj ir pasipiktino akušerių elgesiu ir dėl vaiko natūralaus maitinimo ir dėl higienos... Poliklinikos paskaitose kala į galvas apie natūralų maitinimą, o GN elgėsi atviksčiai. Vaikeliui nuo stafilokoko užpuliavo akytės - viena akušerė valė akytes, o po to tuo pačiu ir burnytę
Vieni pažistami sumokėjo akušerei, kuri turėjo priimti gimdymą, bet gimdymas užitęsė ir pasikeitė akušerių pamaina... Tai kiek ir kam reikėtų mokėti?
Kai gulėjau patologiniam kelias dienas, viena akušerė tai gražiai linksmai bendravo su manim ir mano palatos kaimyne, kad išeinant palikau, jai saldainių dėžę. Grįžus sužinojau, kad mano vyrelis apsiriko galvojo kad duoda gydytojai, o įbruko tai akušerei 200 lt! O priežiūra buvo primityviai paprasta gavau magnio, geležies, kasdien paklausdavo bet kuri akušerė, kurios pamaina tada buvo, kaip jaučiames. Ačiū Dievui nieko ypatingo neaptiko. Bet vis vien tada žiauriai supykau - geriau aš vaikeliui, ko nors naudingesnio nupirkčiau.
Kiek čia skaičiau, kad viena mamytė gimdė Vilniuje pas labai gerą gydytoją, tačiau būtent jai pasireiškė nepageidautini reiškiniai po gimdymo, kas pas tą gydytoją iki šiol neįvykdavo. Čia jau kaip Dievulis nuspręs.
Tiesiog nereikia visko bijoti, vis tiek likimas nustebins.