Na, pusantrų metų vaikas dar nelabai derybininkas, o ir tos programėlės prasmės dar nesupras
Mums su didžiuoju,tai kažkaip labai paprastai viskas gavosi. Nukando netyčia tūtės galą ir jau paskui nebeėmė, o tuo metu kai "nelaimė" nutiko, buvom Šventojoj, o vakare jau ne tik kad vaistinės nebedirbo, bet tuo metu ir avent čiulptukas ten buvo nežinomas daiktas. TAi taip netyčia ir atsisakėm to daikto
Su mažuoju buvo sunkiau. Bet jau geras mėnuo, kai tas daiktas užmirštas.
Pradžioj bandžiau prakirpt, tai persistengiau iš pirmo karto, ir per daug nukirpau, tai teko kitą duot.
Antrąjį vienetą to "stebuklo" jau dūriau su storesne adata. Pradžioj įsikišdavo, ištraukdavo ir nelabai suprato kas tūtei nutiko, nes vizualiai žiūrint pokyčių nebuvo matyt.
Tai susitaikė su esama padėtim ir čiulpė tokią, kokią turi. Bet bėda, kad kai pradėjau eksperimentuot, bandydama kuo neskausmingiau atimt - tai net dieną tūtės nebepaleisdavo. Jei ne burnoj, tai rankoj
Jau pačiai baisu buvo, pusantrų metų bernas, o be tūtės nė iš vietos, pastoviai kamštis burnoj

Ir kalbėt nustojo, nors jau buvo pradėjęs tikrai nemažai balbatuot savo kalba. Tai jau kai per neapsižiūrėjimą mano karalaitis netyčia paliko tūtę, paėmiau ir paslėpiau. Nebėr ir viskas. Manaiu, kad pati neištversiu

Kiekvienas migdymas buvo tragedija, pratąsydavau valandą laiko ir ilgiau kol užspausdavau, ir dar naktį mažasis keldavosi n kartų pasitikrint ar neatsirado jo brangenybė. Net gaila būdavo vaiko, kai per miegus "titės" šaukdavosi.
Pirma savaitė buvo klaiki, maniau ji nieakd nesibaigs, o paskui, taip paprastai persilaužė, lyg nieakd ir neturėjęs būtų čiulptuko. Net nustebau, kaip staiga visas košmaras baigėsi.
O dabar neatsidžiaugiu, kad atėmiau tą daiktą. Kai tik baigėsi gedulingas periodas, kalba atsirišo... Dabar šneka neužsičiaupdamas ir pradeda po truputį "žmonių kalba" bandyt
Sėkmės visoms ir kantrybės