QUOTE(Azalija @ 2005 06 21, 10:59)

galbūt ir raida, bet juk nesinori skausmo...
Nereikia bijoti skausmo, zmogus, visai nepatyres skausmo - tai tik puse asmenybes. Skausmas, kancia labai isgrynina asmenybe, duoda suvokima... Jokiu budu nenoriu pasakyti, kad mums reikia nuolat gyventi kancioje, ne, reikia kaip tik buti dziaugsmingiems... Bet siaip, dideli skausma isgyvene - yra jau visai kitokie zmones... Jie nebeirzta, nesinervina del smulkmenu ar smulkiu praradimu, juose nebera to paikumo ir tustybes, jie tarsi pasauli mato visai kitomis akimis, suvokia, kas yra tikra, kas yra is tikruju svarbu. Kas gali paneigti, kad tokiu budu kazkas skatina mus dometis ne tik tuo, ka akys mato, bet gilintis i save, i aplinka, tobulinti save, mokytis, siekti dvasingumo... Sakoma, kad kiekvienas sunkus isbandymas, sudetinga situacija, praradimas yra dovana is auksciau... Bet kaip mes suprantame ta dovana? Daugelis is karto puola keikti likima, ar kuo ten dar jis tiki, panikuoja, sirsta arba kaip tik gyvena nuolatineje baimeje, nerime, lieja asaras... Ir tik nedaugelis sugeba priimti ta "dovana" kantriai, nepykstant, su savotisku dekingumu, zinant, kad praejus si isbandyma ju siela dar labiau issigrynins, kad jie dar vienu laipteliu pakops auksciau... Tokie buna paskui apdovanoti dvigubai... Su kaupu gauna ka prarade...