Kai praeiviai auklėja jūsų vaiką, Kaip elgiatės?

aha, o tėvams tai kaifas kai vaikas rėkia, ane? dar specialiai jį rėkina, kad kiti šalia nei melstis, nei miegot negalėtų

Kadangi mano mažasis tikras ožys (nors po biški jau išauga), tai tiksliai žinau, kad nekaifas Bet, labai svarbu tokiu atveju išlikti ramiai ir ką nors daryti, o ne palikti visko likimo valiai. Tada ir kišasi bobutės

Aš niekada neminėjau, kad numoju ranka ir nemokau. Aš tik rašiau, kad nesureikšminu vaiko pasireiškimų ožiškais būdais ir nepuolu visiems aiškint, kad aš atėjau į kavinę su drauge paverkt - netrukdykit man, arba aš dabar meldžiuosi - užčiaupkit vaiką. O ir savo vaiko nepuolu purtyt, kad tik tas nutiltų.Paaiškinu ramiai, jei nesupranta, pakauks - nustos, užtat bus nubaustas namuose.Kai grįšim, pasikalbėsim po tokių ir panašių cirkų, ką jis mano pats apie savo elgesį - kažko negaus, ką mėgsta, kažkur nevažiuosim, neisim ir pan.

Atsakant į temos klausimą - kaip elgiuosi, kai praeiviai auklėja mano vaiką?

Jeigu tos pastabos - ne vaiko bauginimas nebūtais dalykais, jeigu tai ramiu tonu pasakoma pastaba, o ne rėkimas, jeigu vaikas išties elgiasi nederamai (o ne kokio amžinai nepatenkinto 'taikinys' neigiamoms emocijoms išreikšti ) - reaguoju visiškai normaliai. Ir pati sudrausminu ir kitiems leidžiu auklėti, jei matau, kad mano drausminimas neveiksmingas.
Bet daug dažniau žmonėms tiesiog reikia išsikalbėti Tokių žmonių gana daug, o aš ne iš tų, kuri ieškotų kuo atsikirsti, ginčytųsi, nervuotųsi ar kaip reaguotų.
Jeigu žmogus gąsdina mano vaikus, jeigu jis šaukia ir pan., tiesiog ignoruoju tokį žmogų, vaikams paaiškinu gyvu pavyzdžiu, kaip nereikia bendrauti ir duodam 'durniui kelią'

Pati asmeniškai itin retai auklėju svetimus vaikus, net nežinau Buvo gyvenime gal dvi situacijos, kai jau realiai fiziškai smurtavo prieš mano vaikus, bet ir tai tas mano auklėjimas buvo konkretus ir aiškus, pasakytas tiesiai vaikui "prašau liautis". Mažiukai vaikai atskira tema: jei įkyriai kaukši kastuvu smėliadėžėje per galvą, tai tiesiog pasitraukiam nuošaliau , būtų juokinga moralus metinukui dėstyt ar mamą auklėt. Šiaip jau dabar, kai kasdien po kelias val, praleidžiam vaikų žaidimo aikštelėje pamatau įvairiausių gyvenimiškų pavyzdžių ir galiu pasakyti savo asmeninę nuomonę - neveltui mes savižudžių tauta. Daugumai viskas blogai...aplink pesimistai, nihilistai, moralistai ir kitokie -istai arba paprastų paprasčiausiai - pikčiurnos-bambekliai

Džiaugiuosi, kad vienu gyvenimo laikotarpiu įveikiau daug privalomų ir neprivalomų knygų apie vaiko raidą, todėl nei sau, nei savo vaikams, nei kitiems žmonėms ir jų vaikams nekeliu neįmanomų reikalavimų. Jeigu jau taip nutiktų, kad mane erzintų mažyliai ar jų 'neauklėjantys' tėvai, tai pradėčiau gydytis nuo savęs
Viskas savo laiku..o jei kas ir nelabai taip, tai gan dažnai galima reaguoti su polėkiu, fantazija, tolerantiškumu ar tiesiog ramybe

Šiaip jau tėvams pastabų gyvenime turbūt nesu sakiusi ir nesakysiu

Ko gero pirmiausia būtų teisingiausia bobulėms liepti nesikišti. Vaikas bet kokioj situacijoj turi jaustis saugiai, net tada, kai ožiuojasi.

Man nėra pasitaikę išvis, kad praeiviai auklėtų mano vaikus Nei čia, nei LT. Čia, dėl to, kad kalbėtis su svetimu vaiku be tėvų leidimo, tiesiog uždrausta. (todėl, jei kas nepatinka man, aš "tepu slides", o ne vaiką auklėju).
O, LT - nu irgi nepamenu, kad kas auklėtų

Ai, tiesa: buvau nesenai pas savo buhalterę. Ir, įmonės savininkas lietuvis (matyt, dar ne visai žinantis UK įstatymus) auklėjo mano vaikus. Nu tai ką, atsakiau, kad svetimus auklėti visada lengviau, nei savus O problema, pasirodo buvo tame, kad jis mano nekalbantį dvimetį, prižadėjo per dvi savaites išmokyti kalbėti

Ir labai teisingai.
O čia vaikams nuo sauskelnių amžiaus riekia diegti, kad ne visi svetimi žmonės - geranoriai ir nesant šalia artimų suaugusiųjų (arba jei jie negirdi kaip ir apie ką bendrauja nepažįstamas žmogus) išvis reikia vengti bet kokio bendravimo. Kitąvertus tuo pačiu užkertamas kelias ir paprastam, gražiam bendravimui, nes pirmuoju atveju (kaip Limcamca aprašė) - įbauginti suaugusieji, antru - vaikas
Bet geriau tegu suaugusieji 'susilaiko' (jie žino kam ir kodėl) nei vaikai įbauginami (kurie šiaip jau dar myli žmones ir nėra gyvenimo 'sugadinti')

Nu apie isteriska bliovima puse valandos kita kalba,bet matau,kad dauguma erzintu ir lakstantys,zujantys vaikai,kad ir baznycioje,as visad einu su mazaja,bet ne LT.ir tikrai sekmadieny buna pilna baznycia teveliu su vaikuciais,jie sau begioja,zaidzia ir niekam netrukdo,tik lietuvoj pvz.mano vaikas trukdo labai Kad ir ta pati kavine,juk viesa vieta,jeigu jums trukdo vaiku riksmai,eikit i kita kavine,juk ir muzika gali trukdyti,bet retas papraso ja isjungti

Bet ir isteriškas bliovimas...ne mums spręsti kur ir kiek jis gali tęstis
Mes daug ir gražiai kalbame apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę ir pan. O iš tiesų visi tie mūsų kilnūs norai (Lietuvoje) - šnipštas
Yra daug raidos sutrikimų, kurie 'išoriškai' nepastebimi, nėra jokių fizinių vaiko skirtumų, o liga egzistuoja. Kai pati palankiau su vaiku Raidos centrą, tai su daug tokių žmogučių susidūriau Ir mes turime paradoksalią situaciją - 'skalpuojame' ligoniuką ar ligoniuko tėvus, kad jie neauklėja vaiko? Arba garsiai neišsakydami siūlome savaime suprantamą išeitį 'normalioje visuomenėje' ligoniams ir jų artimiesiems nesilankyti. Nes mums nepatogu, mus trikdo, mus erzina...
Vien dėl to kartais verta palaikyti savo liežuvį už dantų ir palikti vaikų auklėjimo klausimus tėvams.

Nu, bet žiūrėkit, jei aš, pvz. užsisakau Druskininkuose SPA su romantiška vakariene. Ir, restorane, šalia mano romantiškos vakarienės yra pasodinama šeima su vaiku ar vaikais, kurie elgiasi bille kaip ir bile kokiu garsu. Ką man daryti? Eiti lauk. Pinigus, tai ir aš, ir ta šeima mokėjom. Suprantu, kad su vaikais irgi norisi restorane pavalgyti, bet jei tėvai savo vaikų elgesio nekontroliuoja, jiems gerai, kaip gerai, tai nukentėjusioji lieku aš. Su sumokėtais pinigais ir sugadinta romantiška vakariene Ir tai tik dėl to, kad tėvai nenori matyti, kad kartais jų vaikai netinkamai elgiasi viešoje vietoje.



Aš už invalidų integraciją į visuomenę. Bet, konkrečiai, apie kokiomis ligomis sergančius vaikus kalbame?

Pritariu. kazkodel visiem trukdo vaiku verksmas arba lakstymas, daugumai taip ir niezti liezuvis paauklet. Bet kai kokios dvi fyfos kavinej zvengia, kad langai dreba (na, juk irgi atejo drauges ramiai pasisnekuciuot) arba kokia vaikinuku kompanija apsistaciusi stala alaus bokalais aptarineja Lietuvos rinktines pergales ir nuopuolius (to irgi normaliais decibelais neimanoma padaryt), tai kazkaip retam kyla noras eit paauklet... Nors suaugusiam atrodo butu paprasciau suvokt aplinka ir juos supancius zmones ir adekvaciai elgtis, nei kad mazam vaikui...

bet kokius raidos sutrikimus. tokie vaikai gali žviegti ilgai, labai ilgai. standartiniam vaikui gal ir užtektų pagrasinimo, kad negaus multikų žiūrėt. o tokiam ne...